Šeštadienio „Kupiškėnų mintyse“ rašėme apie Kupiškio vietos veiklos grupę (VVG), kuri turėtų būti viena iš svarbiausių bendruomenių ramsčių. Tik su šios asociacijos pagalba bendruomenės turi galimybę vykdyti europinius projektus, kurių dėka pagerintų savo kaimo bendruomenės gyvenimą.
Paanalizavus VVG dokumentus bei jos narių ir valdybos sąrašus, galima daryti prielaidą, kad labiausiai jos veikla susidomėjo rajono valdžios atstovai. VVG narių sąrašuose suradome labai nedaug žmonių, kurie sudaro kaimo bendruomenių branduolį.
Pasiteiravome kai kurių kaimo bendruomenių pirmininkų, ką jie galvoja apie VVG ir kokią pagalbą jau yra gavę iš jos.
Kelia abejonių
Ona Pauliukienė tik rugsėjo mėnesį Antašavos kaimo bendruomenės pirmininko pareigas perdavė naujai išrinktam pirmininkui. Ji ketverius metus darbavosi bendruomenės labui. „Niekas nei siūlė būti VVG nare, nei tokio klausimo buvo, – sakė O. Pauliukienė. – Manau, kad sukūrėme darbo vietą savo krašto žmogui (VVG pirmininkei Neringai Čemerienei – aut. pastaba), ir tuo viskas baigta. Tikėjomės labai daug, bet kol kas matyti, kad reikalai juda ne ta kryptimi. Kai nueini ir ko nors pasiteirauji, išgirsti vienintelį atsakymą: „Jūs tik darykit“. O ką gali daryti, jeigu norint dalyvauti tokiuose dideliuose projektuose reikia vos ne specialaus išsilavinimo. Buvo daug žmonių nepatenkintų, kad į VVG suėjo visi tie, kurie yra valdžioje. Suprantu, kad per VVG į mūsų rajoną bus pritrauktos nemažos pinigų sumos, bet jomis pasinaudos tikrai ne tos bendruomenės, kurioms labiausiai reikia. Jau dabar girdėti kalbos, kad vieni planuoja kūdras už milijonus kasti, o kitų bendruomenių kiauri stogai remonto nesulaukia“.
Pasak O. Pauliukienės, nuo pirminio vertinimo priklausys tolimesnis bendruomenės parašyto projekto likimas – VVG vertins paraiškos tinkamumą, todėl bet kokia migla šios asociacijos veikloje kelia didelių abejonių dėl jos veiklos skaidrumo.
Kiekvienas dirba sau
Salamiesčio kaimo bendruomenės pirmininkė Marytė Baniulienė sakė, kad kol kas neteko daug reikalų turėti su VVG. „Niekas nesiūlė į jokius narius stoti. Jie dirba sau, mes sau, todėl ir į jokias keliones į Austriją niekas nekvietė važiuoti. Apie tą kelionę tik iš kitų sužinojau. Pasirodo, kažkas kažkam turėjo pasiūlyti, – sakė M. Baniulienė. – Dabar vyksta mokymai, kaip rašyti projektus. Tai juokas pro ašaras – reikia baigti tris aukštuosius mokslus, kad sugebėtum projektą parašyti. Paprastam kaimo bendruomenės pirmininkui tai neįmanoma misija. Manau, tie mokymai – tik pinigų plovimas. Buvo laikas, kai kaimo bendruomenės išgyveno pakilimą, dabar jaučiasi atoslūgis“.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ