Tenka pastebėti, kad tiek sostinėje, tiek rajonuose vis dažniau veši reiškinys, kai prisidengdami visuomenės interesais, dygsta įvairūs dariniai, judėjimai, sambūriai ar grupės. Deja, tik maža dalis iš jų savo veikloje atitinka deklaruojamus tikslus. Dažniausiai po gražiais pavadinimais ir keliamais didingais tikslais slypi labai pragmatiški dalykai. Vieni iš jų siekia politinių tikslų, kiti – neprarasti įtakos ar tiesiog „uždirbti“ pinigų. Tam, kad tos svajonės virstų realybe, pirmiausiai reikia surasti juridinį pagrindą ir jį sustyguoti taip, kad fasadinė pusė būtų nepriekaištinga ir teisėta, o kruopščiai sukurptas vidinis mechanizmas leistų saugiai ir teisėtai įgyvendinti tikslus. Tik ar visuomenės? Maža to, ar teisėtumas garantuoja moralumą?
Tikslas – bendrauti
Pirmoji bendruomenė mūsų rajone įsikūrė 2001 m. Puponių kaime. „Iširus kolūkiams ir pradėjus dalinti žemę, nutiko taip, kad žmonės susvetimėjo, kaimynai pradėjo pyktis dėl kiekvieno žemės lopinėlio, – prisiminimais dalijosi pirmosios rajone bendruomenės pirmininkė Edita Kriaučiūnienė. – Visgi atsirado kaime žmonių, kurie norėjo gyventi kitaip – bendrauti, susitikti kaimo šventėse. Kaimas pradėjo atgyti. Toks paprastas, žmogiškas tikslas, nenuleistas iš „viršaus“, ir paskatino kurti mūsų bendruomenę“.
Pasak ponios Editos, tuomet juos labai palaikė ir skatino burtis rajono nevyriausybinės organizacijos.
Tada puponiečiai, organizuodami šventes, rašė paprastus projektėlius Savivaldybei, kuri skirdavo lėšų – po 100-200 Lt. Žinoma, to neužtekdavo, todėl patys ieškojo rėmėjų, kurie ne pinigais, bet medžiagomis, maistu ar dovanėlėmis paremdavo įvairius bendruomenės renginius.
Pasak E. Kriaučiūnienės, bendruomenių tikslai ir netgi paskirtis pasikeitė tada, kai į Lietuvą pradėjo plūsti Europos Sąjungos (ES) pinigai. Tada ir pradėjo steigtis Lietuvoje pirmosios Vietos veiklos grupės (VVG).
„Jau dveji metai, kai esu nutolusi nuo bendruomenės reikalų, tačiau manau, kad šiuo metu jos be VVG tikrai negali vykdyti didesnių europinių projektų“, – sakė E. Kriaučiūnienė.
Pasiteiravus, kodėl ji pati nepanoro būti VVG nare, moteris sakė šiuo klausimu turinti savo nuomonę…
„Kokia bus bendruomenių ateitis, priklausys nuo jų pirmininkų. Ne paslaptis, kad jeigu nori gauti bendruomenei kokią nors paramą, turi būti lojalus valdžiai, politikams. Tai ypatingai jaučiasi prieš rinkimus. Jeigu bendruomenės pirmininkas agituoja vietos gyventojus už vieną ar kitą politiką, tuomet geriau gyvena bendruomenė. Mes juokaudavome, kad jeigu paagituoji žmones, gerai sutari su valdžia, tai gauni patarimų, kaip ir kokį projektą parašyti, ar bent puodelių ir pieštukų“, – samprotavo E. Kriaučiūnienė.
Atsiradimą paskatino pinigai
Pirmosios VVG Lietuvoje atsirado 2003-2004 m, kuomet Lietuvą pradėjo pasiekti ES pinigai, kuriuos norint įsisavinti reikėjo rašyti projektus. Laikui bėgant rajonų savivaldybės kratėsi paramos kaimų bendruomenėms teigdamos, kad niekas jų per prievartą nevertė steigtis, todėl pačios turi galvoti, kaip išsilaikyti. Vėliau atsirado tokia praktika, kad kaimai, norėdami turėti vandentiekio ar kanalizacijos trasas, atnaujinti kitus didelius bendro naudojimo objektus, europinių pinigų negali kitaip gauti, tik per bendruomenes. Nors bendruomenių pirmininkais išrenkami veiklūs žmonės, tačiau jų darbas yra visuomeninis, todėl ne kiekvienas gali sau užsikrauti dar ir didelę projektų rengimo naštą.
Štai tuomet, kaip didžiausias pagalbos ramstis, buvo pristatomos VVG, nes jų pagrindinis tikslas ir buvo plėtoti kaimo vietoves, teikti paramą įgyvendinant kaimo bendruomenių projektus.
Kupiškyje VVG susibūrė 2007 metais. Jos pirmininkei Neringai Čemerienei teko įdėti nemažai pastangų, kol VVG tapo žinoma.
Pradžioje nedaug buvo ir jos narių – jeigu tikėtume dar rugsėjo mėnesio VVG interneto svetainėje buvusiais duomenimis – tik 12. Tiek pat jų buvo ir VVG valdyboje – tie patys žmonės. Dabar skelbiami duomenys rodo, kad VVG narių padaugėjo iki 37.
Atrodo, tik džiaugtis reikia, kad žmonės buriasi, tampa vis aktyvesni. Panagrinėkime VVG narių sąrašus bei 2010 m. vasario 3 d. visuotinio narių susirinkimo sprendimu patvirtintus VVG įstatus.
Į narius – tik su rekomendacija
Visur akcentuojama, kad VVG veikla yra grindžiama skaidrumo, atvirumo, bendravimo principais. Deja, į šį veikliųjų bastioną ne taip jau lengva patekti. Įstatai yra rimtas dokumentas, todėl juo abejoti tikrai neverta. Vienas jų punktas, juodu ant balto užrašytas, sako, kad „Asmenys naujais Vietos grupės veiklos nariais priimami pasiūlius ne mažiau kaip dviem Vietos veiklos grupės nariams. Narystės VVG tvarka nustatoma atskiru dokumentu, kurį patvirtina VVG valdyba“. Reiškia, jeigu neturi rekomendacijos iš dviejų jau Grupėje esančių narių, į jų gretas nepakliūsi. Ką gi, žiūrim toliau. Pasirodo, VVG narys privalo laikytis įstatų ir kitų VVG veiklos dokumentų (kas visiškai suprantama – aut. pastaba) ir saugoti konfidencialią informaciją, kurios sąrašą nustato VVG valdyba. Valdybos galios tikrai didelės. Jos kompetencija yra svarstyti labdaros ir paramos tiekimo klausimus, atlikti VVG finansuojamų projektų atranką, valdyti, naudoti ir disponuoti VVG turtu, priimti sprendimus dėl VVG pareigybių, skirti projektų vadovus, nustatyti jų atlyginimus, kitas darbo sutarties sąlygas, teikti pasiūlymus visuotiniam narių susirinkimui dėl naujų narių priėmimo ir narių pašalinimo. Tai tik parodo, kad VVG yra rimta organizacija. Matyt, tai suprato ir mūsų valdžia.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ