Daugelis mėgsta paburnoti, kad valdžia šiokia ir anokia, kad jo darbdavys niekam tikęs. Viskas tuo dažniausiai ir baigiasi. Imtis konkrečių veiksmų, kad būtų užtikrintos darbuotojo ekonominės ir socialinės teisės bei interesai ryžtasi dar nedaug žmonių. Antai profesinės sąjungos, galinčios ginti tas teises ir užtikrinti tuos interesus, šiuo metu Lietuvoje vienija labai nedaug žmonių, maždaug 5-15 proc. Šioje srityje mes gerokai atsiliekame nuo kitų Europos šalių, kur profesinėms sąjungoms priklauso apie 30-50 proc. samdomų darbuotojų.
O kaipgi yra mūsų rajone?
Aktyviausi pedagogai
Profsąjungos veikia penkiose rajono ugdymo įstaigose. Tai Kupiškio Povilo Matulionio, Noriūnų Jono Černiaus pagrindinėse mokyklose, Subačiaus gimnazijoje, Kupiškio vaikų ir jaunimo ugdymo centre „Varpelis“ ir Šv. Kazimiero vaikų globos namuose. Šios profsąjunginės organizacijos yra susibūrusios į rajono švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimą, kuriam vadovauja Regina Bartienė.
Pasak vadovės, šiai organizacijai priklauso 90 pedagogų. Pastaruoju metu nauji nariai jų gretų nepapildo. Tvyro ramybė. Tačiau tai nereiškia, jog nėra aktualių ir skubiai spręstinų problemų. Vyksta diskusijos dėl mokinio krepšelio skaičiavimo metodikos. Reikėtų jų lėšas paskirstyti kitaip. Labai skiriasi gimnazijų ir pagrindinių mokyklų mokytojų atlyginimai. Žmonės, turintys tą patį išsilavinimą, gauna kone dvigubai mažiau už tą patį darbą.
Vyksta diskusijos ir dėl ikimokyklinukų krepšelio įvedimo, nes vieni jam pritaria, o kiti ne. Aktualus ir vaikų globos namų išlikimo, jų darbuotojų statuso klausimas. Ten dirbančias auklėtojas buvo norima laikyti ne socialiniais pedagogais, o socialiniais darbuotojais. Tokiu būdu darbuotojos būtų nukentėjusios finansiškai ir netekusios pedagogams teikiamų socialinių garantijų. Pavyko pasiekti, kad jos išlaikytų savo buvusį statusą.
Į klausimą, kodėl ne visose rajono mokyklose yra profsąjunginė organizacija, R. Bartienė atsakė, kad mokytojai gal ir kitur burtųsi į šią organizaciją, bet labai sunku rasti, kas tai organizacijai vadovautų. Vyrauja senas požiūris, laukiama, jog kas nors pralaužtų ledus. Profesinės sąjungos vadovas, viena vertus, yra pavaldus direktoriui, kita vertus, turi kelti teisėtus kolektyvo reikalavimus, išsakyti jo poziciją, kai tvirtinami tvarkaraščiai, paskirstomas darbo krūvis ir kt. Žinoma, direktoriams yra ramiau, kai jie yra vienvaldžiai lyderiai.
Žmones vadovauti sunku prikalbinti. Būna visokių vadovų. Senesni nenori įsileisti naujovių, didesnės demokratijos į savo mokyklas. Esą jiems profsąjungos nereikia, nes gyveną gerai.
Anot pašnekovės, profsąjunginį judėjimą pas mus stabdo ir mažo rajono specifika. Yra daug važinėjančių mokytojų. Nuolat nedidelėje mokykloje dirbančių pedagogų telieka trys ar penki.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ