Rudens žvarba skverbiasi pro visas drabužio siūles ir pro langus – norisi šilumos. Sklindančios nuo spragsinčių krosnyje malkų ar bent dujinės viryklės. Visi esam patyrę – šildo ir pašnekesiai, panašiai mąstančių žmonių mintys, suvokimo artumas. Ieškosime altruistų, ne egoistų, kurie nepavydi, dalijasi savo išmintimi su kitais, negaili laiko mintims apie žmogaus buvimo prasmę. Bandysime kalbėtis su skirtingos veiklos, įdomios patirties ir įvairaus amžiaus pašnekovais. Apie ką? Apie tai, kas skaudina ir dėl ko patys nerimstam, ko pasiilgstam ir ko norėtume atsikratyti? Apie savo aplinką ir savo miestą, savo vertybes. Savo jauseną ir išgyvenamas būsenas. Nes iš kiekvieno mūsų išteka emocijos lyg maža upelė, kuri susilieja į vieną, didelę tėkmę. Nes visi mes – viena bendruomenė. Šis pašnekesys – pirmasis.
Albinas VAIŽMUŽIS daugeliui pažįstamas. Miesto žmogus ir grynas antašaviečių kaimynas. Iki 2000-ųjų dvi kadencijas dirbęs Lietuvos Seime. Ketverius metus vadovavo Lietuvos valstiečių partijai. Buvo politikos „Olimpe“, bet nesugundė jo sostinės spindesys, sklypai, butai. Grįžo. Toks pat, neišpuikęs. Visus kalbina, su visais sveikinasi. Šiltuoju laiku gyvena savo Antašavoje, o žiemoja miesto bute. Lyg kokia lauko pelytė… Nerasi žmogaus, kuris apie Albiną Vaižmužį pasakytų ką nors blogo. Taip „apkalbėtas“, jis pila man arbatą, pats ima puodelį. Kalbamės.
Ar gerai jaučiatės, gyvendamas šiame laike, šią akimirką? Klausiu, nes pati neatsikratau nerimo, praradimų būsenos. Jaučiu, kad tarp žmonių įsigali pyktis, nuoskaudos, nepritekliai, skurdas, nesusikalbėjimas. Viešoje erdvėje garsiausiai ir aktyviausiai platinamos negeros žinios: Lietuvoje kitąmet didės nedarbas ir emigracija, pagerėjimą jaus tik turintieji darbą. Gal Kupiškyje tos globalios problemos turės mažesnį mastelį? Iš čia jau, berods, išvyko visi, kurie galėjo ir norėjo. Daugiau nedarbo ir nusivylimo nebegali būti.
Praėjo 20 atkurtos Nepriklausomybės metų, o kokie mūsų laimėjimai? Žinoma, skaudu. Atsimenu, Atgimimo pradžioje pakalbėdavom, kad po dešimties laisvės metų turėtume gyventi kaip Austrijoje. O dabar – policininkai piketuoja ir badauja, Kupiškio medikai kalba apie planuojamą streiką. Čia išoriniai dalykai, bet pasikeitė ir žmonių mąstysena. Į blogąją pusę.
Ką turit galvoje?
Mane stulbina visuotinis, globalinis gobšumas tų žmonių, kurie valdo, turi galią priimti visuomenės gyvenimą nulemiančius sprendimus. Juk išrinktas į valdžią, žmonių pasitikėjimą gavęs, į postą paskirtas žmogus pirmiausia turi dirbti ir tarnauti visuomenei, šaliai. Nusivyliau mūsų signatarais, dabar savo nuopelnus skaičiuojančiais. Sklypai, butai, automobiliai, viskas sau. Iš kur valstybė turės, jei toks požiūris? Kiek pas mus milijonierių… Kaip atsiranda tie milijonai, ar tiek vienos rankos gali prigaminti, sukurti? Buvęs valstybės turtas sutekėjo į privačias kišenes, laiku atsėlinus į svarbias pareigas, pasidarius įstatymų landas. Kiek ministerijose, įvairiose tarnybose dirba buvusių anos valdžios funkcionierių, partijos centro komiteto svarbių personų ir jų palikuonių?
Čia ne apie Kupiškį kalbate, pas mus nėra ir tokių pagundų?
Ar tikrai? Kad ir dabar aktyviai tvarkomos Kupiškio marios. Man jau seniai graži atrodė dviračių takų palei krantus idėja. Reikėjo seniai numatyti servitutinius kelius, pasirūpinti žmonių interesais. Yra tokia Žemėtvarkos tarnyba, ar jai ne valstybės reikalai turi rūpėti? Dabar, pasirodo, viskas privatizuota, nebegalima takų tiesti. Bet gal pavyks tą idėją ateity įgyvendinti, išperkant visuomenės reikmėms žemę – to tikisi naujieji savininkai. Ir laukia naujų projektų…
Manau, kad neturtas yra naivuolių dorybė. Jūs – daug gyvenimiškos patirties turintis žmogus, nenaivus, ir kodėl ne milijonierius, ne turtuolis? O gal turit kokių slaptų saugyklų?
Aš – pensininkas, teisybė, gaunu didesnę nei minimalią pensiją. Viską mūsų šeima išleidžia iki nulio. Sūnus bedarbis, mokslus baigę anūkai neranda darbo. Nesu nieko iš senųjų laikų privatizavęs, kitus nuskriausdamas, tik sau pasiėmęs. Niekada net mintis nebuvo kilusi stoti į tas turtėjimo lenktynes. Buvau proletaras, toks ir likau. Turiu savo tokią filosofiją: jei negarbingai, neteisėtai praturtėjai, sąskaita bus pateikta tavo vaikams ar anūkams. Nenoriu tokį palikimą jiems perduoti. O per ilgą mano gyvenimą buvo juokingų nutikimų. Yra siūlę dovanų, nemenką atlygį. Griežtai atsisakiau paimti. Paskui nugirdau, kaip žmonės garsiai ir viešai stebėjosi: kolūkio pirmininkas – ir nepaėmė? Tyliai savimi pasidžiaugiau. Juokauju, bet tikrai nesigailėjau…
Ką jūs galvojate apie dabartinius valdžios ir paprastų žmonių santykius? Ar neatsiradusi tarp jų praraja? Ne apie Vilnių kalbu, apie Kupiškį. Kokie bebūtų Savivaldybės renginiai, juose dalyvauja tik rengėjai, organizatoriai, jų šeimų nariai ir vienas kitas smalsuolis. Ar niekas niekam nebeįdomu?
Sunku trumpai atsakyti. Galbūt žmonės jaučiasi nesvarbūs, nereikalingi, paniekinti. Laisva rinka leido rastis socialiniams skirtumams. Valdžios ir verslo žmonės demonstruoja išskirtinumą, turėjimą to, ko kiti neturi. Mes dabar daug ką perimam iš Vakarų. Ten turtuolio garbės reikalas yra paremti mažiau turinčius, aukoti. Arba ten mokami valstybei didesni mokesčiai ir taip perskirstomos lėšos socialinėms reikmėms. Juk logika yra paprasta: aš gyvenu gerai todėl, kad man kiti dirba. Dangus gėrybių nekuria. Mūsų turtingieji rūpinasi tik savimi ir dalijasi tarpusavyje. Bendruomenės solidarumo tai neugdo.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ