Kiekvienam savos bėdos pačios didžiausios, todėl kartais net aplinkinių pagalba esti maža ir nereikšminga.
Atrodytų, kad į beviltišką situaciją pakliuvusi neįgalios mergaitės mama visgi geriausią sprendimą turėtų rasti pati, o ne įvairių įstaigų darbuotojai.
Jaučiasi palikta be pagalbos
Pasak Vėžionių kaime gyvenančios mergaitės mamos R. J., jos dukra nuo 5-erių metukų lanko Vaikų ir jaunimo ugdymo centrą (VJUC). „Dukrytė turi sunkią negalią, nevaikšto, sunkiai susikaupia, todėl jai reikia ypatingos priežiūros ir pagalbos, – guodėsi mama. – Pati didžiausia problema, jog neturiu transporto priemonės, kad galėčiau ją kasdien vežioti į Centrą. Man nepriimtina, kad vaikai ten gali būti visą savaitę. Juk jie pasiilgsta artimųjų, ir niekas geriau negali jų pažinti, suprasti, negu mama ar tėtis. Deja, kur tik kreipiausi, buvo pasakyta, kad dėl pinigų stygiaus niekas mano dukros kasdien nevežios“.
Pasak pašnekovės, dėl šios problemos jos dukra labai mažai lanko VJUC. Net 1-ąją klasę baigė mokydamasi namuose. Jos mokyti važinėjo logopedė iš VJUC. Pernai antrąją klasę mergaitė lankė jau Centre kartu su visais, bet tai truko tik iki Kalėdų, nes vėliau užklupo ligos. „Pernai samdžiau vairuotoją, tačiau ir tai nebuvo gera išeitis, nors aš labai dėkinga jai už pagalbą“, – sakė pašnekovė.
Mama pasakojo, kad ji ne vienoje įstaigoje buvo, kur prašė, kad būtų galimybė nuvežti mergaitę į VJUC, deja, teigiamo atsakymo nesulaukdavo – vis kas nors sutrukdydavo. Nors pašnekovė yra nedirbanti, tačiau rytais jai pačiai nuvežus mergaitę autobusu, tektų visą dieną laukti, nes anksčiau būtų sudėtinga grįžti atgal į namus. „Gal galėtų Centro auklėtoja atvykti į namus ir pasiimti mergaitę. Kodėl to negalima daryti kasdien, o ne kartą per savaitę?“ – teiravosi R. J.
Galimybės ribotos
Ši situacija buvo ne naujiena VJUC direktorei Irenai Skupienei. Pasak įstaigos vadovės, jiems Socialinių paslaugų centras duoda autobusiuką, kuriuo kartu vykstantis VJUC darbuotojas pirmadieniais iš namų atsiveža vaikus, o penktadieniais parveža. „Turime 10 vaikų, kurie pas mus būna visą darbo savaitę. Jie atvežami net iš Siaurių ar Kandrėnų kaimų, – sakė I. Skupienė. – Kiek galime, tikrai padedame tėvams, tačiau pagrindinis mūsų darbas vaikučius lavinti. Minima mergaitė tikrai nebuvo palikta be dėmesio. Juk mūsų logopedė važiavo jos mokyti į namus“, – kalbėjo I. Skupienė.
Pasak direktorės, jų įstaigoje šiuo metu yra 30 negalią turinčių vaikučių, deja, kaip jiems sekasi, domisi tik keletas tėvų. VJUC darbuotojai stengiasi, kiek galima, turėti glaudesnius kontaktus su tėvais, įtraukti juos į keliones, į bendrą veiklą, tačiau tai kol kas sunkiai pavyksta.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ