Nuo seno kaimas asocijuojasi su vištų pulkeliu, prie tvenkinio girgsinčiomis žąsimis. Atrodytų, jog šie paukščiai niekuo labai negali nustebinti. Juk jeigu kalba pasisuka apie vištas, tai jos keiksnojamos už iškapstytus daržus ir darželius, o antys, daugumos manymu, negali gyventi be vandens.
Visgi yra tokių ančių ir vištų, kurios gali negadinti nuotaikos šeimininkams, būti ne tik maistas, bet ir kiemo puošmena.
Tuo įsitikinome apsilankę Aukštupėnų kaime pas Vilių ir Danutę Bagdonus, kurie augina įvairiausių rūšių paukščių.
Svarbiausia – norėti
Nors D. Bagdonienė prieš daugelį metų įsigijo zootechnikės specialybę, tačiau iki šiolei taip ir neteko praktiškai pritaikyti žinių: „Studijas baigiau labai gerais įvertinimais – gavau diplomą su pagyrimu, tačiau niekada nedirbau pagal specialybę. Pasąmonėje kartais sukirbėdavo slaptas noras auginti kokius nors egzotinius paukščius“, – prisiminė ji.
Turėjo prabėgti ne viena dešimtis metų, kol D. Bagdonienės svajonė išsipildys. Dukros Justinos paskatinta, Danutė net nepastebėjo, kaip šiuo jos pomėgiu „užsikrėtė“ visa šeima. Pašnekovė juokavo, kad taip, kaip kai kurie žmonės tampa priklausomi nuo įvairių žaidimų, taip ji tapo aistringa augintoja įvairių retų veislių naminių paukščių.
Veisliniai paukščiai turi savo kainą, todėl jų daugėjo pamažu. Beje, jų auginimui reikia ne tik pinigų, bet ir žinių bei didelės kantrybės. Visgi rudenį lakstantys pulkai gražuolių ančių, įvairių spalvų bei formų plunksnų vištų, balandžių atpirko visus vargus.
„Didžiuma pas mus augančių paukščių atkeliavo iš Vengrijos, – pasakojo pašnekovė. – Juos mano žentas parvežė iš ten vykusios paukščių mugės-parodos. Yra tokių paukščių rūšių, kurios dar nelabai žinomos Lietuvoje, tačiau puikiai gali augti mūsų sąlygomis“.
Šis Bagdonų šeimos pomėgis duoda nemažai naudos. Jiems niekada nereikia iš parduotuvės pirkti kiaušinių, o per didžiąsias šventes ant stalo puikuojasi kepta pačių išauginta žąsis.
Ir grožis, ir nauda
D. ir V. Bagdonų kieme išdidžiai tarsi kareivių būrys krypuoja Indijos greitųjų bėgikių ančių būrys. Tai pas mus dar labai retai kur auginama ančių veislė, kuri ypatinga tuo, jog puikiai auga ir be vandens. „Kai įsigijome šios veislės ančių, mums aiškino, kad jos nemėgsta ir nemoka plaukti vandenyje. Tačiau pabandėme išmokyti jas plaukioti – vėliau ir pačios pamėgo vandenį, – pasakojo ponia Danutė. – Indijos bėgikių labai yra vertinama mėsa, nes neturi cholesterolio, o kiaušiniai – be specifinio kvapo. Antys labai dėslios. Per metus sudeda 180-200 kiaušinių. Ančių jaunikliai yra gyvybingi, nereiklūs, greitai auga – po 10 savaičių tinka skersi mėsai. Šių paukščių mėsa minkšta ir sultinga, o kaulai nedideli“.
Jauniklius peri patinas
Kita pas mus reta paukščių veislė – įspūdingos stovėsenos mėsiniai balandžiai kingai. Mums įprasta, kad balandžiai yra laikomi uždaryti narvuose, o kingai gali ramiai sau vaikščioti po kiemą – jie yra prieraišūs. Kingus laikyti nesudėtinga – jie beveik neskraido, užtat šeimininkų džiaugsmui žvaliai vaikštinėja kieme ir sode, visai kaip vištos. Paukščiai ramūs ir nebaikštūs – juos lengva suvaryti atgal į voljerą. Kingai – vieni iš nedaugelio balandžių (ir paukščių apskritai), su kuriais įmanoma užmegzti kontaktą.
„Užaugę kingai sveria iki 1 kilogramo, – pasakojo D. Bagdonienė. – Labai skiriasi ir šių paukščių būdas. Kiaušinius šildo ir jauniklius peri patinas, o ne patelė“.
Vaikščiojantys vaistai
Dar viena šioje sodyboje auginama reta paukščių veislė – šilkinės baltosios vištos. Tai labai ramaus būdo paukščių rūšis. Jos niekur toli neina nuo savo narvo. Vienintelis jų trūkumas – pomėgis kapstyti žemę. Šių vištų skiauterė, pabarzdžiai, kaulai, raumenys ir kraujas yra tamsiai violetinės spalvos. Visas kūnas ir net kojos padengtos pūkinėmis plunksnomis. Šilkinės vištos nedidelės. Suaugusi višta sveria vidutiniškai 1 kg, gaidys – 1,3 kg. Per metus višta vidutiniškai sudeda apie 30 kiaušinių.
Gražiausios yra baltos šilkinės vištos, bet yra ir juodų, raudonų ir kitokių spalvų vištų.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ