Apie ką šie žodžiai? Apie naminius gyvūnus, įkalintus žmogui patogioje buityje. O kaip ten jaučiasi gyvūnai? Verta apie tai pamąstyti.
Jeigu mūsų proseneliai bent trumpam galėtų prisikelti ir pamatyti mūsų gyvenimą, netektų amo ne tik dėl technikos pažangos ir naujų technologijų. Mūsų buities keistybės tikrai visus išverstų iš kojų…
Miestų gatvėmis vedžiojami šuneliai su kepuraitėmis ir apsiaustais, šunytės išpuoštos šukuosenomis ir apvilktos sijonėliais. Drauge su žmonėmis gatvėmis tipena ir namuose gyvena dekoratyvinės kiaulaitės. Už pasaitėlių vedžiojami katinai. Vyksta iškilmingi gražiausių šunų, kačių ir ožkų konkursai. Šunims įkurti grožio salonai, sveikatos klinikos, gyvūnams skiriamos atskiros patalpos su patogumais keliauti traukiniais ir lėktuvais. Jiems statomos prieglaudos, laikino buvimo pensionai, įrengiamos atskiros kapinaitės.
Taigi žmogus savo gyvenimo būdą, taisykles, patogumų supratimą taiko ir gyvūnams. Žinoma, tokia gerovė klesti ne visuose pasaulio kraštuose, kai kur meilūs naminiai keturkojai vertinami kaip kasdienis žmogaus maistas ar delikatesas. Pasaulis vis dar labai įvairus ir sunkiai pasiduoda sutvarkomas pagal vienodus standartus. Mes jau priklausom Europos Sąjungai, taigi stengiamės kuo greičiau pasivyti pažangius savo europinius kaimynus.
Kur padėti bedarbį gyvūną?
Mūsų senoliams prieš šimtą ir daugiau metų viskas buvo aišku: kiaulė yra kiaulė, jai vieta tvarte, tai ne namų puošmena, tai ne dekoratyvinis gyvas buities akcentas. Katė tvarte ar daržinėje turi gaudyti peles. Šuns vieta – prie būdos lauke, jo darbas – saugoti kiemą, sodybą, pranešti šeimininkui apie atėjusį svetimą žmogų ar saviškį. Naminis gyvūnas tada ramiai gyveno kaime ar atskiroje miesto sodyboje. Apie valkataujančius šunis ar kates net ir nežinota.
Dabar nauji laikai, nauji papročiai. Šunys, katės, šeškai, žiurkėnai, šinšilos ir kiti kailiniuoti žvėreliai, dekoratyvūs paukšteliai, egzotiški ropliai gyvena miestuose kartu su žmonėmis. Jų laikytojai tikina, kad tai labai naudinga, malonu, įdomu, psichologiškai pagrįsta.
Vaikai, esą, išmoksta globoti gyvus padarėlius, rūpintis, atsakyti už savo globotinius. Tikrovėje yra kiek kitaip – dažniausiai regim tėvelius ir mamytes kur nors pievoj laigančius su vaikams nupirktais keturkojais.
Suprantamas ir senolių poreikis turėti meilų, ištikimą, švelnų gyvūnėlį savo miestiškame bute. Vaikai ir anūkai neturi laiko bendrauti su savo senimu, tad katės ar šuns ištikimos akys, atrodo, paguodžia, supranta, išklauso…Ir sensta tas keturkojis kartu su savo šeimininku, ir persiima ( tai visai ne juokai) išvaizdos ypatumais, ir pradeda sirgti panašiomis ligomis. Jei galėtų, turbūt pasiskųstų skaudančiais sąnariais ar antsvoriu…Toks gyvūnas be jokio užsiėmimo, su benykstančiais natūraliais instinktais, be darbo, tampa visiškai priklausomas nuo savo šeimininko įnorių. O jei tas šeimininkas išmes jį, jeigu jam jo nebereikės, šeimininko vaikai užaugs, išsikraustys, kur dėtis sužmogėjusiam gyvūnui? Jo lemtis, kaip ir šeimos, darbo, visų vilčių ir lūkesčių netekusio žmogaus, taigi valkatos lemtis.
Tvarkos pradžiamokslis
Gyvūnų globėjai jau seniai kalba: joks gyvūnas neturi būti žmogaus žaislas, savininkas privalo būti atsakingas ir lengvai nustatomas, surandamas, atsekamas ir nubaudžiamas, jei to nusipelnė.
Vadinasi, reikalinga sistema, tvarka, inventorizacija visko, ką mes turim gyva savo kaimo sodybose, miestų butuose.
Šiuo atveju kaimas gerokai aplenkė miestą bent jau vienoje srityje – tvarkant šalyje laikomų ūkinių gyvūnų informaciją. Yra ūkininkų laikomų galvijų bandos numeriai, yra gyvulių pasai, smulkesni gyvuliukai numeruojami. Šiuo metu jau pradedamos taikyti ir modernios technologijos – įvedamos mikroschemos, elektroninės tapatybės nustatymo priemonės, arkliams. Apskaitą tvarko valstybinė Maisto ir veterinarijos tarnyba.
Nuo šių metų sausio pradėtas šis darbas, o spartos, pasak veterinarijos specialistų, nėra dėl kelių priežasčių. Kol kas rajone išduoti tik 29 arklių pasai. Ogi arklių kupiškėnai laiko apie 400.
Elektroninis identifikavimas, vadinamųjų mikročipų įvedimas gyvūnams po oda, informacijos įtraukimas į duomenų bazę, atsieina kelis šimtus litų. Savininkams tai nemažos išlaidos.
O kita bėda būdinga Lietuvai – tai vėlavimas. Mikroschemos arkliams ženklinti dar negautos – taip teigia UAB „Stalgvita“ veterinarijos gydytojas Vigilijus Balčiūnas. Tad specialistai kol kas tik renka informaciją, pildo specialius lapus apie išskirtines arklio žymes, spalvą, galvą, šonus, galūnes.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Domas Jurjonas