„Labas, sveikas, kaip gyveni? Ar turi darbą?..„
Ar pastebėjot, šitaip dabar visi bendraujam, susitikę kur gatvėje seniai matytą moksladraugį, pažįstamą, tolimesnį giminaitį. Labiausiai keista, kad į paprastą klausimą itin nelengva atsakyti – turiu darbą ar neturiu? Tarsi turiu, o uždarbio – tarsi ne… Apninka rimtos dvejonės, gramzdinančios į vos ne filosofinius galvosūkius…
Filosofavimai ir emocijos
Jeigu žmogus turi savo kabinetą, kompiuterį, viršininkų ir pavaldinių, jei duris ryte atsirakina, o vakare užrakina – čia jau nekyla jokių abejonių, jis turi darbą. Ir atlyginimą gauna. Jei sėdi prie vairo, pats važiuoja ar kitus veža, mūrija, kala, stato, siuva, remontuoja – irgi viskas aišku. Jis dirba ir užsidirba.
O šit stovi močiutė prie parduotuvės sienos, pasidėjusi pelargonijų, alijošiaus vazonėlius. Savi, artimi, užauginti namuose, lyg naminiai gyvūnėliai… Bet parduoda juos. Ar nebeturi kur laikyti, ar laistyti per sunku? Nedrąsus senolės žvilgsnis, nedrąsi šypsena – gal reikia, pirkit…
Šventės šurmulys, triukšminga muzika, miesto aikštėje vyksta mugė, groja kapelos, o ant šaligatvio prie prekybos centro stoviniuoja vieniša jauna moteris. Parduoda mėlynes. Sudėtos jos į stiklainiukus, o dar visas puskibiris – pilnas. Nėra perkančių. Į praeivius ji nežiūri, negaudo žvilgsnių, drovisi…
Išdrįsiu paklausti: kur surinktos šitos uogos, ar gausiai miške dera, kaip miestan atvažiavo…Pasakys vėliau, kad ji pati – ne čionykštė, pas pažįstamus atvažiavo, iš kito krašto. Buvusi pradinukų mokytoja. Dabar be darbo, be uždarbio. Sunku taip stovėti, siūlyti, laukti, gerai, kad čia pažįstamų nėra…
Ne visiems sunku. Triukšmingų vyrų trijulė apstojusi voveraičių pridėtą nedidelį krepšelį. Parduos ir, matyt, patrauks aludėn, ne į mugę ir šventės šurmulį, eis įprastu maršrutu, kur pigiausias alus.
Senolė su savo gėlių vazonėliais, jauna moteris su savo surinktomis mėlynėmis parduoda, ką pačios surinkusios, išpuoselėjusios – jos dirbo. Bet kodėl tokio darbo drovimasi? Argi bet koks darbas nėra garbingas, vertingas, ar tikrai dirbti norintis ir sveikatos turintis žmogus šiandien negali susirasti pragyvenimo šaltinio? Gali susirasti, darbų yra, tik netingėti reikia (pastaruosius du sakinius patartina skaityti su ironiška gaidele).
Nes taip dažniausiai sako tie, kurie turi savo darbo kabinetą, savo sekretorę, gal dar ir tarnybinį automobilį… Ir gimę, užaugę, subrendę sovietiniu laiku, kai bedarbystės nebuvo, kai nedirbo tik veltėdžiai ir juos gaudė profsąjungos ir viršininkai, ir visi dori piliečiai. Darbas – puošia, darbas įprasmina, darbas iš beždžionės žmogų sukūrė – senos geros sentencijos, ir jas atsimena ne tik šiandieniai pensininkai. Kalbėti apie uždarbį, atlygį tada buvo negražu, perdėm kapitalistiška. Kita vertus, nelabai to uždarbio ir reikėjo, visi buvo solidariai kuklūs, idėjomis sotūs. Jaunesniems piliečiams gal bus didelė naujiena, bet tada ne tik visažinančio „Google“ nebuvo, bet ir žirnelių, majonezo, dešros…
O kokia būtų šių filosofavimų išvada? Kiek daug šiandien yra socialistiškai mąstančių žmonių, kiek daug jų sėdi valdžios kabinetuose ir priima sprendimus, kurie atima iš darbo jo paskirtį, vertę ir reikšmę. Mažas pavyzdėlis: socialines pašalpas gaunantys piliečiai privalo atidirbti bendruomenei. Kas šiuo atveju yra darbas – auka ar bausmė? Mūsų tėvai ir seneliai atsimena, kaip praėjusį šimtmetį, per karus, vežė žmones svetur priverstiniams darbams. Istorijos kronikose ir per stebuklą išlikusių liudininkų atmintyje gyvas liko lozungas „Darbas išlaisvina“. Beveik tiesa, jei nežinotume realybės, milijonų nužudytų kankinių…
Statistika: faktai, skaičiai
Ironiją padėjus į šalį, verta užsukti į Kupiškio darbo biržą. Ir pasikalbėti apie darbą ir nedarbą be emocijų, tik skaičiais ir statistika, iš kompiuterių išgautomis suvestinėmis. Nes emocijų brūzgynuose lengva pasiklysti, o komentarais – kam nors neįtikti. Tai rizikinga, žinant, kad nuo spalio 1 dienos šalies darbo birža yra reorganizuojama, optimizuojama, mažuose rajonuose paliekami tik nedideli padaliniai.
Taigi, skaičiai – liepos 1 dieną Kupiškio rajone buvo užregistruoti 2363 bedarbiai, iš jų 1455 kaimo gyventojai, 908 miestiečiai. 1377 vyrai ir 986 moterys. Bedarbio amžiaus vidurkis – 40,8 metų. Balandžio mėnesį bedarbių buvo dar daugiau – 2478. Nedarbas siekė 18,3 proc., dabar sumažėjo iki 17,4 proc. Bet ir tai viršija šalies nedarbo vidurkį, 14,99 procento. Kupiškėnai šalies vidurkį gerokai lenkia jau kelerius metus. Kodėl taip yra?
Todėl, kad esame mažas rajonas, kad darbingo amžiaus žmonių pas mus gyvena nedaug ir vis mažėja, naujausiais duomenimis jų yra tik 13 tūkst. 564. Nors absoliučiais skaičiais kaimyniniuose rajonuose bedarbių yra gerokai daugiau, bet mūsų nedarbo lygis Panevėžio apskrityje yra didžiausias. Taip sako Kupiškio darbo biržos direktorės pavaduotoja Laima Vaitiekūnienė.
O kaip yra su darbo vietomis, su darbdavių pasiūlymais? Šiuo metu yra 10 laisvų darbo vietų, bent jau buvo tada, kai kalbėjomės, liepos 8 dieną. Reikėjo siuvėjų, statybininko, elektrotechniko, tarptautinių pervežimų vairuotojo, virėjo, anglų kalbą mokančio mechaniko ir gamybos vadovo.
Per visą pirmąjį šių metų pusmetį nuolatinai buvo įdarbinta 350 kupiškėnų, terminuotą darbą gavo 227. Pagal Savivaldybės patvirtintą viešųjų darbų programą tokius darbus per pusmetį dirbo 194 žmonės. Rajono ūkininkai biržoje užregistravo 30 darbo vietų. 51 bedarbis išsiėmė verslo liudijimą.
Skaičiai – suskaičiuoti, surašyti, perskaityti… Ką jie sako žmogui, kuris turi darbą, ar vienam iš tų 2363 neturinčiųjų darbo? Manau, nieko, skaičius be emocijos yra tuščias, negyvas. Todėl sunku nutylėti emociją. Taip pat ir Kupiškio darbo biržos direktorei Genei Zulonienei.
“O ką mes galim, ką aš galiu padaryti: tik išklausyti, suimti į save bedarbių pyktį ir darbdavių nepasitenkinimą. Dėl valdžios biurokratizmo, nelankstumo, situacijos ignoravimo darbdaviai piktinasi. Reikia nestandartinių sprendimų, politinės valios„, – sako biržos vadovė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada Dvarionaitė