Vardai – labai plati sąvoka. Juos suteikinėjame gyvūnams, mylimiems žaislams, pastatams ar…mašinoms. Japonijoje samurajai savo kardams taip pat duodavo vardus. Prisiminkime, kad ir populiariuosius Vakarų kultūros/literatūros pavyzdžius: keltų karaliaus Artūro kalavijas Ekskaliburas, frankų herojus Rolandas savąjį kalaviją vadino Diurandaliu, o kovos ragą Olifantu. Na, ir keistuolis iš La Mančos – Don Kichotas, „šlovingus“ žygius atlikęs ne tiek jodamas, kiek tursendamas šalia savo ištikimojo žirgo Rosinanto.
Vardas – tai pavadinimas, įkūnijantis dvasią to, kuriam yra suteikiamas. Mūsų protėviai puikiai suprato vardo galią, todėl rinko jį be galo rūpestingai, tikėdami, kad vardo prasmėje slypinti energija gali lemti žmogaus gyvenimo sėkmę.
Indėnų genčių tradicijoje žmogaus išvaizdos ar būdo savybės nulemdavo vardą, pvz., Greitoji stirna ar Juodasis erelis. Dažnai tikruoju žmogaus vardu tapdavo pilnametystės iniciacijų (įvesdinimo apeigų) metu medituojant suvokta savos asmenybės esmė. Tai galėjo sietis su išgirstais garsais ar pasąmonės išgrynintais reiškiniais, objektais ir pan.
Mes, lietuviai, savo vaikams ir vaikaičiams pavadinti turime daugiau nei 4 000 vardų ir šia prasme esame turtingesni už visas kaimynines tautas.
O kaipgi su vietovardžių kilme? Vienas būdingiausių gyvenviečių pavadinimų aiškinimų – tai vardo darinys nuo upės pavadinimo. Prisiminkime: miestas prie Nevėžio – Panevėžys, prie Vilnelės – Vilnius, prie upės Vabala įsikūręs Vabalninkas, o prie Kupos – mūsų mielasis Kupiškis. Matyt, kad šiais laikais karštomis vasaromis beveik nusenkanti Kupa savo proistorėje buvo galinga, srauni ir vandeninga upė, jei prie jos gyvenimą kūrę žmonės pavadino ją tokiu gausą ir veržlumą reiškiančiu vardu. Lietuvių kalbos žodynas (tomas 6) žodį „kūpėti“ aiškina: smarkiai virti, bėgti per kraštus, kilti. Pateikiami spalvingi posakiai iš mūsų krašto: “ mielės geros, tai tešla užsikupėjus“, „žiūrėk, didžiasai sagonas kad kupa!“ arba štai toks gražus pastebėjimas: „juokas jau visais pasieniais kupa“. Prie tokios gyvybe kunkuliuojančios upės kuriamą gyvenvietę žmonės pavadino Kupiškiu, linkėdami čia gyvenantiems visokeriopos gyvenimo skalsos.
Šiuo metu žinomi rašytiniai šaltiniai sako, jog Kupiškio vardas pirmą kartą paminėtas 1480 m. Šį faktą liudija Krokuvos Jogailos universiteto imatrikuliacijos (studentų sąrašų) duomenys. Tais metais „Stanislaus Johannis de Cupyschky“, t.y. Stanislovas Jonaitis, užsirašė į Krokuvos universitetą. Apie šį istorinį faktą straipsnyje „Iš Kupiškio ir apylinkių praeities“ rašo istorikas Algirdas Baliulis. Nors ši data buvo žinoma ir seniau (iki minėto istoriko publikacijos knygoje „Kupiškio kraštas“), kažkodėl taip jau susiklostė, kad deramos vietos mūsų, kupiškėnų, kultūrinėje vartosenoje taip ir neužsitarnavo. Dažniau ir garsiau švenčiame kitą, 1529 m. datą, kuomet Kupiškis jau minimas kaip karaliaus valda.
Pirmojo istorinio įrašo apie miestą svarbą aptarėme, pakalbėkime apie kontekstą, su kuriuo faktas siejasi. Stanislovas ne šiaip pasaulin pasižmonėti išėjo, bet mokslo semtis, šviestis! Į patį Krokuvos universitetą! Sutikite, prasminga ir kilnu. Beje, tokio pobūdžio paminėjimų, drįstu tvirtinti, istorijoje nėra gausu. Dažnesni faktai, kad vietovės istorijon įsirašo, jei su kuo nors kariauja: ginasi arba puola (prisiminkime, kad ir Lietuvos vardo paminėjimo aplinkybes).
Bet grįžkime prie Stanislovo. Deja, bet nieko daugiau apie šį asmenį nežinome: nei kiek jam metų buvo, nei kokiam luomui priklausė, turtingas ar vargšas (kokio mecenato remiamas).
Kad Krokuvos universitetą mūsiškis Stanislovas pasirinko – neverta stebėtis. Visų pirma tai buvo arčiausiai nuo Lietuvos esanti aukštoji mokykla iki Vilniaus universiteto įsteigimo. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinis žinynas skelbia: „Seniausią Lenkijos ir antrąją vidurio Europoje (po Prahos universiteto) aukštąją mokyklą Bolonijos universiteto pavyzdžiu 1364 m. įsteigė Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis. Po jo mirties universiteto veikla nusmuko. Atgaivinti mokyklos veikimą 1390 m. ėmėsi Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Jogaila. „Mūsų tautiečiai šiame universitete daugiausia rinkosi teologijos studijas, tikėtina, kad mūsiškis Stanislovas taip pat nebuvo išimtis. Iki 15 a. vidurio Krokuvos universitete studijavo arti 70 Lietuvos jaunuolių, pirmiausia miestiečių. Taip pat bajorijos atstovai (kunigaikščiai Giedraičiai, Sapiegos, Svirskiai, Alšėniškiai). Kai kurie iš jų gavo magistro ir daktaro laipsnius. Antruoju šio universiteto rektoriumi 1401 m. buvo išrinktas Jonas Vaidutis, Lietuvos DK Kęstučio anūkas.
Nuo 1401 m. Krokuvos universitete studijavo maždaug 188 lietuviai. 1442-1492 m. iš Krokuvos į Lietuvą grįžo 40 bakalaurų, 13 magistrų, 2 mokslo daktarai. 1500-1588 m. šiame universitete mokėsi apie 168 studentai iš Lietuvos.
Įvairiais laikotarpiais Karališkąjį Krokuvos universitetą yra baigę daugybė mokslo ir kultūros šviesuolių, tarp jų: kupiškėnas žurnalistas, redaktorius, knygų leidėjas Vilius Užtupas. Tarp jų ir didysis lenkas – Karolis Juzefas Voityla, popiežius Jonas Paulius II.
Liepos 2-4 dienomis minime Kupiškio vardo paminėjimo 530-ąsias metines. Tegu ši data tampa mums svarbia proga ne tik švęsti, bet ir krašto istorija domėtis.
——-
Autorius: Vilija MORKŪNAITĖ