Socialinės atskirties mažinimas, pagalbos centrai, galybė nevyriausybinių organizacijų, socialiniai darbuotojai. Visos šios priemonės ir išleidžiami milijonai litų skirti tam, kad būtų kovojama su skurdu, socialine nelygybe ir padėtų tiems žmonėms, kurie jau patys nebegali pasirūpinti savimi.
Ko verti visi planai ir gražūs žodžiai, parodė nelaimė Subačiaus miestelyje, kai 66-erių metų moteris į Panevėžio ligoninės reanimacijos skyrių buvo pristatyta pūvanti, bet dar gyva.
Deja, pagalba buvo pavėluota, ir gydytojai jau nieko nebegalėjo padėti – ji Anapilin išėjo per savo gimtadienį. Jos gyvenimo istorija – tik viena iš tūkstančių, parodanti visų mūsų ir valdžios „rūpestį“ paprastu žmogumi.
Atvežė firma
1997 metais, kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Panevėžyje buvo firmų, kurios gyventojams, turintiems butus, bet jau nebesugebantiems susimokėti mokesčių, maloniai sutikdavo „pagelbėti“. Tuo metu pradėjo kilti nekilnojamojo turto kainos – net ir paprasčiausias mažas butas kainavo didelius pinigus. Nekilnojamuoju turtu prekiaujančių firmų agentai rado gerą aukso gyslą – apsilankius pas stikliuko nevengiančius asmenis, bet turinčius butus bei dideles skolas, buvo galima lengvai ir gerai uždirbti.
Ta „pagalba“ – labai paprasta: pasiūlydavo už butą truputį pinigų, surasdavo kur nors atokioje vietoje aplūžusį namelį, ir tokiais mainais likdavo patenkintos abi pusės.
Taip nutiko ir Zitai Danutei Šilinskienei su sūnumi Virginijumi. Iki tol moteris dirbo Panevėžio kompresorių gamykloje, turėjo gerą trijų kambarių butą netoli Panevėžio miesto centro. Prasidėjus etatų ir atlyginimų mažinimui, teko galvoti kaip išgyventi, todėl moteris nutarė pasiieškoti mažesnio buto, ir savo turėtą trijų kambarių butą išmainė į dviejų. Naujuoju butu taip pat ne ilgai teko džiaugtis, nes netrukus Z. D. Šilinskienė prarado darbą, todėl šį kartą įkurtuves šventė su sūnumi persikrausčiusi į bendrabučio tipo vieno kambario butelį.
Visgi neturint pastovių pajamų, sunku buvo išgyventi ir tokiame bute – kaip ant mielių pradėjo augti skolos už komunalinius patarnavimus ir atsirado reali grėsmė likti gatvėje. Čia kaip iš dangaus atsirado firma, kuri pasisiūlė Šilinskus perkraustyti į namą, kur nereikės mokėti jokių komunalinių mokesčių, nes jis be patogumų. Atrodė, viskas gerai – skolų neliko, stogas virš galvos, o tokiame miestelyje, kaip Subačius, pragyvenimas bus pigesnis. Dar buvo vilties ir kokį darbą susirasti, nes Z. D. Šilinskienė buvo ne pensininkė, o darbingo amžiaus moteris.
Bet bėda viena nevaikšto – vis dažniau šiuose namuose pradėjo rodytis stikliuko mėgėjai, todėl pamažu svajones apie darbą pakeitė mintys, kur gauti išgerti.
Mama rūpinosi pats
Pasak Z. D. Šilinskienės sūnaus Virginijaus, sausio ar vasario mėnesį, per didžiuosius šios žiemos šalčius, mama nušalo kojas. Nuo to laiko moteriai pasidarė sunku vaikščioti, todėl vis daugiau laiko praleisdavo lovoje. Paskui atsivėrė ant kojų pirštų žaizdos, kurios pūliavo. Virginijui ir šį kartą į pagalbą atėjo kaimynas, kuris davė vaistų, kad vaikinas jais bandytų gydyti mamos kojas. „Buvo baisi smarvė ir didelės žaizdos, – pasakojo Virginijus. – Aš negalėjau nei tvarstyti, nei žiūrėti į tokias kojas, todėl mama kiek pati pasitepdavo tas žaizdas, tai tiek ir užtekdavo. Turėjo, tokia moteriškė ateiti perrišti, bet neatėjo, tai taip viskas ir paliko“.
Virginijus pasakojo, kad pats keturis kartus gydėsi Rokiškio psichiatrijos ligoninėje ir turi antrą invalidumo grupę, tačiau savo mama rūpinosi kaip sugebėjo. Pastaruoju metu motina jau nebesikėlė iš lovos – pūvančios ir pilnos gyvių kojos nebeleido judėti.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ