Jau keturioliktus savo gyvavimo metus skaičiuoja Šv. Kazimiero vaikų globos namai. Kartu su pirmosiomis kalendorinio pavasario dienomis į šiuos namus ateina ir šventė – jų globėjo – šv. Kazimiero – diena.
Vaikai keitėsi – bėdos išliko
Nuo 1996-ųjų metų čia šilumą ir pastogę surado beveik pustrečio šimto vaikučių. Ne mama, o auklėtojos prieš naktį jiems pasakas skaitė. Buvo toks laikotarpis, kai čia glaudėsi ir nė metų nesulaukę mažieji. Ne vienas globotinis vaikų namuose pirmąjį žodį tarė.
Pasak šios įstaigos direktorės Danutės Bukinienės, per tuos keturiolika metų keitėsi vaikai, bet priežastis, kodėl jie į šiuos namus pateko, išliko ta pati – tėvų rūpesčio savo vaikais stoka.
„Niekada nebuvo tušti vaikų kambariai, – pasakojo D. Bukinienė. – Per tiek metų, nors ir kaip būtų gaila ar graudu, čia vėl atėjo nauja karta. Tarp jų pasitaikė net ir mūsų buvusių auklėtinių vaikų“.
Nors prabėgo nemažai laiko nuo vaikų namų įkūrimo, tačiau Kazimiero vardu čia gyveno tik vienas auklėtinis. Pasak direktorės, mažasis Kaziukas globos namuose neužsibuvo, ir po trijų dienų grįžo į savo šeimą.
D. Bukinienė džiaugėsi, kad vaikų namuose nebuvo skaudžių nelaimių, didelių bėdų: „Gal ir šv. Kazimiero globa padeda vaikams. Prieš keletą metų į mūsų namus atvežė mažą, sunkia liga sergančią mergaitę, kuriai gydytojų prognozės buvo labai liūdnos. Mes ją skubiai pakrikštijome Kazimieros vardu. Neįtikėtina, tačiau mergaitės likimas susiklostė labai laimingai. Pamažu pasitraukė liga, atsirado globėja, pas kurią mergaitė iki šiol gyvena. Ne tik aš viena, bet ir kitos darbuotojos kartais pagalvojame, kad tą mažą vaikelį galbūt globoja šv. Kazimieras“.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ