Išėjau ieškoti Kupiškyje Vasario 16-osios gatvės, beveik būdama tikra, jog tokiu pavadinimu jos nei rajono, nei seniūnijų centruose nėra.
Ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto dienai – Kovo 11-ajai įamžinti jokio nekilnojamojo turto nepaskyrėme. Ar to reikėtų? Kam tokie dalykai turėtų rūpėti?
Ar to mums reikia?
Tokiems pasamprotavimams ieškojau pašnekovų be jokių įsipareigojimų.
Paminklotvarkininko Vinco Dičkaus nuomone, istorinio įvykio reikšmės Valstybei datoms gatvių pavadinimuose įamžinti bet koks užkampis netinka. Matyt, Kupiškis tarpukariu per lėtai statėsi, jog būtų iškilęs klausimas, tokius pavadinimus suteikti naujoms gatvėms. Kokių pavadinimų nebuvo Nepriklausomos Lietuvos laikais, tokių neatkurta ir po sovietmečio. Per pastaruosius 20 metų mieste visiškai naujos, iki galo sutvarkytos gatvės, dėl kurios pavadinimo būtų prireikę aistringos diskusijos, neprisiminėm.
Į klausimą, ar, jo nuomone, su istorinių įvykių įamžinimu viskas normalu Kupiškyje, Lietuvos šaulių sąjungos narys, tautodailininkas Leonas Perekšlis atsakė, kad ir tokiuose reikaluose būtinas saikas. Nemanąs, jog ir Kupiškyje turėtų būti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios gatvės. Tegul tokie ženklai būna Vilniuje, Kaune, kur signatarai posėdžiavo, kur brendo ir išsiskleidė rizikingiausios idėjos. Jam, sakė, svarbiau, kad ši diena paminima renginiais.
Leonas Apšega, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras, pamaniau, tikrai nesupyks už pasamprotavimus, jog Kovo 11-osios pavadinimą galėtų turėti Aukštupėnuose gatvė, kurioje jis gyvena dar nuo seniau, negu buvo išrinktas istorinius sprendimus priėmusios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
Apie Smetoną pasakodavo mama
Šnekučiuojantis su tautodailininku L. Perekšliu, užkliūta už minties, jog Lietuvos valstybingumo tema kone vedančioji jo drožybos mene. Be Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių charakterinių atvaizdų, yra keletas kūrinių Lietuvos Valstybės atkūrimo, jos gynimo 1919-1920 metais tema. Vienas iš jo sukurtų bareljefų – Antano Juozapavičiaus, pirmojo Lietuvos karininko, žuvusio kovose už Lietuvos nepriklausomybę 1919 m. vasario13 d., Alytuje, atminimui. Tautodailininkas pridūrė, jog šis didvyris – kilimo iš tuometinės Biržų apskrities, Vaškų valsčiaus.
Paties L. Perekšlio gimtasis kraštas – Biržų ir neslepiąs, jog vidinis balsas vis primena nepamiršti Lietuvai nusipelniusių kraštiečių. Dabar skobia knygnešio Jurgio Bielinio, kurio paskutiniai žodžiai buvo:“Dieve, tarnavau Tau ir Tėvynei“, skulptūrėlę.
Iš viso pulko Lietuvos valstybės atkūrimo Akto signatarų L. Perekšlis yra išdrožęs Antano Smetonos paveikslą. Jį intrigavo faktas, jog pirmasis Lietuvos prezidentas A. Smetona 1927 metų vidurvasarį važiavo ir per jo gimtąjį Inkūnų kaimą. Apie visa tai vaikystėje sužinojo iš savo mamos pasakojimų. Esą nuo jų kaimo kryžiaus iki Vabalninko A. Smetonos automobilis buvo lydėtas keliasdešimties apylinkės raitų vyrų, tarp rinktinių žirgelių buvos bėriukas ir iš Perekšlių ūkio.
Svečiavosi tą dieną Vasario 16-osios signataras, Lietuvos prezidentas A. Smetona ir Kupiškyje. Labai vaizdingai jo sutikimą savo atsiminimuose aprašo Kupiškio krašto šviesuolė Felicija Jakutytė.
Prisiminę šį istorinės asmenybės vizitą, turėtume pasidžiaugti, jog dar tebėra ir tas mokyklos pastatas, tik jau pakeistos išvaizdos. Jeigu taip šiam įvykiui prisiminti atitinkama lentelė istorijos vardan?
Neįveikti paminklai
Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė Aušra Jonušytė vardijo su Lietuvos valstybingumu susijusius kultūros paveldo objektus. Pirmasis iš esančių trijų buvo pastatytas Šimonių miestelio centre, prieš bažnyčią. Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmečio proga (1928 ). Tuo labiausiai rūpinosi vietiniai Šaulių sąjungos nariai, lėšų paminklui skyrė tuometinis Šimonių parapijos klebonas Jurgis Martinaitis.
Metais vėliau (1929) Lietuvos kariams savanoriams, kovojusiems ir žuvusiems 1919-1920 metais, paminklas pastatytas Kupiškio parapijos kapinėse.
Lietuvos valstybingumo atkūrimo dvidešimtaisiais metais (1938) proginis kryžius pastatytas Skodinių mokyklos kieme.Tokios iniciatyvos ėmėsi Vilniaus vaduotojų sąjungos Skodinių skyriaus nariai.
Minėti paminklai, muziejaus specialistės žiniomis, buvo statomi vien suaukotomis lėšomis, žmonėms daug prisidedant darbu.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ