Jau dešimtmetis, kai su mokiniais Lietuvoje dirba psichologas, socialinis ir specialusis pedagogai. Dar visai neseniai mūsų mokykla buvo mokslo ir žinių šventovė, kur didžiausias dėmesys buvo nukreiptas į vaiko protinį tobulėjimą. Tačiau šiandien ji ne tik moko, bet ir sprendžia asmenines savo mokinių ir jų šeimų problemas. Galima būtų manyti, kad šių profesijų atsiradimą mūsų mokyklose lėmė sparčiai besikeičianti jaunoji karta, kuriai didelę įtaką daro sudėtingos gyvenimo sąlygos. Tačiau patys mokinių pagalbininkai teigia, kad Vakarų valstybėse tokie specialistai jau seniai dirba, tik mes šioje sferoje dar naujokai.
Apie tai, kaip mokyklose per dešimtmetį įsitvirtino psichologas, socialinis ir specialusis pedagogai „Kupiškėnų mintys“ kalbino Kupiškio Povilo Matulionio pagrindinės mokyklos pagalbos mokiniui specialistes (nuotraukoje iš kairės) Astą Kalvelytę, Orintą Mekšėnę ir Gražiną Jurėnienę.
Priminkite pradžią, kada mūsų mokiniams prireikė psichologinės, socialinės ir specialiosios pagalbos?
G. Jurėnienė (Socialinė pedagogė): Socialiniai pedagogai Lietuvoje atsirado 2000-aisiais. Tuomet atsirado keli šios specialybės darbuotojai. Po to šie etatai įsteigti kiekvienoje mokykloje. Pati šį darbą dirbu jau devynerius metus.
Manau, kad tokių specialistų poreikis atsirado sparčiai padaugėjus socialinės rizikos vaikų, turinčių elgesio ir drausmės problemų. Tokių, turinčių adaptacijos problemų mokinių, šiuo metu pas mus maždaug 54, socialinės rizikos šeimų vaikų -23. Be to, socialiniam pedagogui dabar dar tenka organizuoti nemokamą mokinių maitinimą, įvairią paramą sunkiai besiverčiančių šeimų vaikams.
Užsienyje socialinių pedagogų etatai mokyklose jau seniai veikia – pas mus kol kas tik dešimtmetį.
O. Mekšėnė (specialioji pedagogė): Anksčiau specialiųjų poreikių vaikus buvo įprasta siųsti į specialiąsias mokyklas. Tačiau prieš dvidešimtmetį prasidėjo tokių mokinių integracija į bendrąsias mokyklas ir tam sukurti papildomi etatai.
Šiandien mano darbas – padėti šiems vaikams mokytis. Kai kuriuos jų bandau bent pagrindinių dalykų išmokyti – skaityti, skaičiuoti. Kitiems padedu suprasti tai, ko jie kartu su klase neišmoko. Mūsų pasiekta pažanga gal ir nebūna labai didelė, tai priklauso daugiau nuo vaiko gebėjimų. Pas mane ateina mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, kuriuos lemia vystymosi sutrikimai. Ir jiems dažnai būna sunku spėti su savo bendraklasiais įsisavinti mokomąją medžiagą.
Deja, specialiųjų poreikių mokinių šiandien iš tiesų daugėja ir jų problemos sunkėja. Mūsų mokykloje tokių vaikų dabar yra apie 35.
Be to, vaikams mokytis darosi vis sunkiau ir dėl didėjančių mokymosi krūvių.
Kokias problemas tenka spręsti jūsų mokykloje?
G. Jurėnienė: Mūsų vaikai 1 – 8 klasių mokiniai. Su mažaisiais dar nieko, bet paauglystė – itin sudėtingas amžius. Tokie vaikai patys judriausi ir nerimastingiausi, jie ieško savo vietos gyvenime, nori lyderiauti. Todėl mes dažnai turime drausmės ir elgesio problemų.
Be to, miesto vaikams svarbu tinkamai organizuoti popamokinį užimtumą – kaime mokiniai gali rasti daug įvairesnės veiklos nei mūsiškiai.
Paprastai kiekvieną darbo dieną bandome susiplanuoti – numatome posėdžius, pokalbius su vaikais ir jų tėvais. Tačiau dažniausiai viską pakoreguoja patys mokiniai – tai žiūrėk koks konfliktas, tai kokia kita problema.
A. Kalvelytė: Mano darbas – vaikų santykiai su bendraamžiais, tėvais ir mokytojais, taip pat įvairios mokinių elgesio ir emocinės problemos. Socialinė pedagogė minėjo, kad mūsų mokykloje mokosi daug paauglystės amžiaus mokinių. Ypač darbo padaugėja, kai vaikai peržengia 7 klasės slenkstį: ankstesnėse klasėse buvę pavyzdingi mokiniai dažnai atėję į septintą klasę atsipalaiduoja, sumažėja jų noras mokytis, daugiau dėmesio skiriama draugams.
O vaikų psichologinės problemos dabar labai įvairios ir jų vis daugėja. Didelę įtaką mokiniams gali turėti ir situacija šeimoje – tėvų skyrybos, skurdi aplinka, nepakankamas dėmesys vaikui ir jo problemoms.
Kaip jaučiasi sunkmečio įtaka vaikų savijautai?
O. Mekšėnė: Taip, kaip suaugusiems, krizė vaikams nepasireiškia – jiems viską lengviau iškęsti. Tačiau jei šeimoje sunki padėtis, atžaloms ji visgi atsiliepia.
A. Kalvelytė: Mokiniai sunkmečio problemas išlieja savaip – jie nedejuoja, kad slegia krizė, o tiesiog pastumia bendraamžį, ką nors užkabina, pyksta ant mokytojų.
Apskritai, tai mūsų darbe tų problemų nuolat kyla, todėl nustatyti, ar tai sunkmečio įtaka – sunku. Negaliu pasakyti, ar ir dėl krizės sunkumų padaugėjo. Mūsų darbo sistema jau pakankamai ištobulinta – stengiamės dirbti taip, kad vaiko problemos būtų išspręstos tuoj pat ir neįsisenėtų.
Kas sunkiausia jūsų darbe?
G. Jurėnienė: Man sunkiausia sureguliuoti mokinių lankomumą, ypač kai vaikai ima piktybiškai nebeiti į mokyklą. Blogiausia, kai mokinys išmoksta patingėti – tuomet labai sunku jį vėl pripratinti prie disciplinos. Tuomet tenka griebtis įvairių būdų, kad mokinį susigrąžintume. Tačiau mano praktikoje buvo ir nesėkmingų atvejų. Vienas vaikas mokyklą paliko baigęs vos 5 klases. Bandėm kalbėti su tėvais, kviesti Vaikų teisių tarnybą, Socialinės paramos specialistus (šios tarnybos itin padeda sunkiais atvejais), tačiau nepavyko.
Tik komandinis darbas gali duoti gerų rezultatų. Jei tik kuri grandis iškrenta – viskas griūva.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida STAKYTĖ