Šaltomis ir snieguotomis žiemomis daugelis gyvūnų ir paukščių neįstengia išgyventi be žmogaus pagalbos. Jau ne vieneri metai be atskiro paraginimo su grūdais, šienu ir kitais pašarais į miškus skuba ne tik miškų urėdijos darbuotojai, medžiotojai, bet ir mokiniai. Kol kas baltasis badas žvėreliams nebaisus, nes miškuose esančiose šėryklose netrūksta pašarų.
Patys rodo iniciatyvą
Pasak Jaunųjų miško bičiulių (JMB) sambūrio koordinatoriaus, Kupiškio miškų urėdijos miško naudojimo ir miškotvarkos inžinieriaus Virginijaus Stapulionio, mokiniai kartu su miškininkais jau ne kartą lankėsi girininkijų miškuose. Dovanų žvėreliams suruošė Šepetos Almos Adamkienės, Šimonių, Noriūnų Jono Černiaus pagrindinių mokyklų JMB būrelių nariai. Vaikų ir jaunimo ugdymo centro „Varpelis“ vaikučiai taip pat netrukus planuoja aplankyti miško žvėrelius su šieno kuokšteliu ar morkų ryšulėliu.
Kupiškio miškų urėdijos darbuotojai taip pat rūpinasi, kad išgyventi žiemą žvėreliams būtų lengviau. „Kupiškio miškų urėdija gyvūnų pašaru rūpinasi tik profesionaliuose medžioklės plotuose, – sakė V. Stapulionis. – Tam yra numatytos lėšos, už kurias perkamos grūdinės kultūros. Šeriame žvėris Laukelių, Misiukiškio, Mirabelio ir Kuosėnų miškuose“.
Nori žvėrių – turi rūpintis
Pasak medžioklės žinovo Bronislovo Juodviršio, iš viso rajone yra 20 medžiotojų būrelių, iš kurių su 18 palaiko glaudžius ryšius.
„Žvėrys irgi moka rinktis – kur geresni pašarai, ten ir jų daugiau, – sakė medžioklės žinovas. – Medžiotojai stengiasi, kad pašarų šėryklose netrūktų. Kai kurie būreliai jau iki šiol per 20 tonų pašarų yra sušėrę žvėrims“.
Medžiotojų būreliai pašarus perka iš nario mokesčio lėšų, o nemaža dalis ir iš savo ūkio grūdų ar daržovių atveža.
Pasak Šimonių medžiotojų būrelio vadovo Virginijaus Uldukio, jų būrelio medžiotojai turi apie 20 stacionarių šėryklų. „Medžioklė tai ne tik šūvis ir mėsa. Žvėris reikia ir šerti, jais rūpintis“, – sakė V. Uldukis.
Kol kas dar didelių problemų nėra, ir šimoniečių medžiotojų būrelis nerado kritusių žvėrių dėl ligų ar bado. Daugiausiai miško gyventojų nukenčia nuo mašinų. Anot V. Uldukio, kelyje, vedančiame Utenos link, žuvo kelios dešimtys stirnų: „Stirna nebijo mašinos. Jeigu per kelią bėga viena, tai iš paskos dar kelios“.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ