Šiais metais, kaip niekada, šalyje įvyko daug skaudžių nelaimių ant ledo, kurios pareikalavo ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvybių. Neatsargus elgesys ant ledo į pavojų stato ne tik tuos, kurie juo eina, bet ir įlūžusiuosius gelbstinčius žmones.
Rizikuoti – neverta
Mūsų rajone šiais metais skaudžių įvykių ant ledo dar nepasitaikė – tikėkimės, kad jų ir nebus. Tačiau kartais per daug drąsūs kai kurių asmenų poelgiai priverčia pakraupti ne vieną. Savaitgalį ant Kupiškio marių ledo galima sutikti ne tik žvejų, bet ir jaunuolių, besivažinėjančių sniego motociklais. Pasirodo, atokesnėse marių vietose atsirado drąsuolių, kurie ledo stiprumą išbandė ir automobiliais.
„Ką jūs, dabar ledas storas, galima drąsiai vaikščioti, – kalbėjo prie Kupiškio marių atvykę pažvejoti vyrukai iš Panevėžio. – Didžiausias pavojus tyko pavasarį, kai ledas įgauna tamsią spalvą, tada jau reikia labai atsargiam būti“.
Vaikinai pasakojo, kad teko kartą ir įlūžti. Gerai, kad netoliese buvo žvejas: „Jausmas ne koks, stveriesi iš paskutiniųjų už eketės kraštų, tik šaltas vanduo neįtikėtinai greitai išsekina jėgas. Ir kelios sekundės virsta ištisa amžinybe“.
Nors pašnekovai su šypsena dalijosi savo prisiminimais apie savo išgyvenimus atsidūrus lediniame vandenyje, tačiau tvirtino, kad daugiau to patirti nenorėtų. Pasiteiravus, kas visgi žvejus taip traukia ant ledo netgi tada, kai jis labai plonas, išgirdau paprastą atsakymą – kartais noras žvejoti būna didesnis už baimę įlūžti. Ypač tada, kai pamatai, jog ant ledo sėdi ne vienas žvejys – tada pagalvoji, kad jeigu juos išlaiko ledas, tai nieko blogo ir man neatsitiks.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas informavo, kad nuo praėjusių metų gruodžio vidurio gelbėtojai jau įvykdė 15 gelbėjimo operacijų, kurių metu iš vandens traukė poledinės žūklės aistruolius ir šiaip dėl neatsargumo įlūžusius žmones.
Mūsų rajone gruodžio-sausio mėnesiais kol kas gelbėti įlūžusių ant ledo neteko.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Neringa BUTKEVIČIŪTĖ