Iš dažno abituriento gali išgirsti: “ Stosiu bet kur, kad tik priimtų“. Todėl vėliau nenustembi, kai baigęs aukštuosius mokslus toks jaunuolis diplomą padeda į tamsiausią kertelę ir eina dirbti į visiškai kitokią sferą. Taip nutiko ir dvidešimt ketverių kupiškėnui Dariui Koženiauskui. Vaikinas įstojo į socialinių mokslų specialybę ir iki pat paskutiniojo studijų kurso nesiejo jos su savo ateitimi. Tačiau vieną dieną nusprendęs išmėginti socialinio darbuotojo duonos jis suprato, kad šis darbas jam visai tinka ir patinka.
Mokėsi dėl diplomo
Šiandien D. Koženiauskas – Subačiaus seniūnijos socialinis darbuotojas. Jo darbo sritis – šio krašto socialinės rizikos šeimos.
Vaikinas Subačiuje darbuojasi jau beveik metus. Atėjo čia beveik tuoj pat po studijų Utenos kolegijoje. Prieš įsidarbindamas socialiniu darbuotoju Darius išmėgino apsauginio profesiją. Mat socialinė sritis ne itin traukė.
„Troškau visai kitos profesijos, bet galimybės leido įstoti į socialinius mokslus. Ir iki trečio kurso galvojau, kad gausiu diplomą ir eisiu dirbti į kitą sritį – tiesa sakant, man socialinis darbas atrodė per sunkus“, – apie pirmąjį požiūrį į savo pasirinktą specialybę pasakojo pašnekovas.
Tačiau Subačiaus seniūnijoje vieną dieną prireikė specialisto, dirbančio su asocialiomis šeimomis, ir D. Koženiauskas nusprendė pabandyti. Ir kaip pats sakė, buvo priimtas su išskėstomis rankomis – mat iki šiol socialinėje srityje daugiausia dirba moterys. Vyrai retai imasi tokio darbo.
„Mūsų rajone gal tik du vyrai esame, kurie dirbame socialinį darbą. Šią specialybę įprastai renkasi moterys“, – šypsojosi vaikinas.
Svarbiausia – pasitikėjimas
Paklaustas apie darbotvarkę, Darius, tikina didžiąją dalį laiko praleidžia lankydamas problematiškas šeimas. Jų socialinio darbuotojo sąraše daugiau nei dešimtis.
„Vykstu į šeimas ir bandome kartu spręsti jų problemas. Tai dažniausiai būna alkoholis, nedarbas, netgi ir nenoras ieškotis pajamų, vaikų auklėjimo spragos. Per valandą ar dvi čia nieko nepadarysi – reikia ne vienerių metų ar net viso gyvenimo, kad galėtum pakeisti tokių žmonių mąstyseną“, – pasakojo pašnekovas.
Tačiau pirmiausia, pasak D. Koženiausko, ką turi padaryti geras socialinis darbuotojas, – įgauti savo „globotinių“ pasitikėjimą. Tik po to galima nukreipti žmogų tinkamiems veiksmams ir pokyčiams.
„Iš pradžių, aišku, į mane žmonės žiūrėjo gana kreivai. Ir dabar dar yra tokių, kurie socialinį darbuotoją tapatina vos ne su policininku, kuris atvažiuoja jų tikrinti. Tačiau kai kurių šeimų pasitikėjimą jau įgavau. Mes kartu susėdame prie stalo ir svarstome, ką reikėtų keisti ir ko pirmiausia griebtis, – sakė Darius, – Viską darome po truputį, nes iš karto negali pakeisti viso žmogaus gyvenimo – liepimas negerti jokio rezultato neduos. Bet gali imtis kitokių veikslų, kad žmogus bent kiek sumažintų alkoholio vartojimą.
Tariasi su kolegomis
Tačiau į asocialių šeimų privatumą D. Koženiauskas teigia per daug nelendąs – atlieka tik tai, kas būtina jo pareigoms: „Per daug nelendu į tų šeimų gyvenimą – padarau tai, kas privalu, ir vengiu didelio asmeniškumo. Jei pradėčiau gyventi jų problemomis, naktimis nebemiegočiau“, – apie savo darbą kalbėjo pašnekovas.
Tačiau toks vaikino požiūris nereiškia, kad jis numoja ranka į asocialius žmones – jis kol kas elgiasi taip, kaip buvo mokytas. Bet vis dažniau šis socialinis darbuotojas problemų sprendimo ieško ir realiame gyvenime: „Dažnai tariuosi su kolegomis, patirties turinčiais socialiniais darbuotojais. Kai kurie iš jų turi tikrai daug gyvenimiškos išminties“.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida STAKYTĖ