Prieš įgyvendinat mokslo ir studijų reformą, ji jau buvo apraizgyta storu gandų tinklu. Kokių fantastinių pasisakymų tik nebuvo girdėti: vien turtingųjų vaikams bus prieinamas mokslas, Lietuva taps beraščių kraštu, protingiausieji emigruos ir dar gausybę kitokių, holivudiškus filmus primenančių, scenarijų. Tuo tarpu švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus politinę karjerą, kaip ir jį patį, daugelis jau buvo palaidoję. Interpeliacija atlaikyta, reforma apginta ir tęsiasi.
Kaip ji konkrečiai palietė aukštąsias mokyklas ir studentus?
Rinkos ekonomikos dėsnis
Dabar naujagimė reforma skaičiuoja pirmuosius metus. O universitetai – įplaukas iš studijų krepšelių ar nuostolius, kad tam tikrų studijų programų pasiūla viršija paklausą.
Rinkos ekonomikos arba „akis už akį“ dėsnis įsitvirtino aukštosiose mokyklose. Populiariausios aukštosios mokyklos, tokios kaip Vilniaus universitetas (VU), Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) bei Kauno technologijos universitetas, skųstis negali, gavusios daugiausia studijų krepšelių. Tuo tarpu kitos mokymosi įstaigos, nesurinkusios pakankamo skaičiaus išsvajotųjų studijų krepšelių, yra priverstos galvoti apie optimizavimą. Ar tai reiškia, kad tam tikrų specialybių nebereikia, nes nėra norinčių jas studijuoti. Retorinis klausimas, į kurį atsakymą, matyt, pateiks tik laikas ir visagalė rinka.
Veiksmas vyksta
Reforma įvykdyta, nekantriai reikalaujama rezultatų, bambant, kad ji efektyvi. Prieš tai buvo bambėta dėl to, kad reformos nėra, nors jos žūtbūt reikia. „Juokingiausias įprotis – patikti visiems“ (Johanas Volfgangas Gėtė).
Bet reforma – tai procesas, o ne įvykis. O sudėtingi procesai reikalauja laiko, nors pirmieji požymiai jau ryškėja. Geri ar blogi – vieningas atsakymas neįmanomas. Viena vertus, vyksmas geriau nei stagnacija, kita vertus, nežinia, į kurią pusę judame ir kokie bus to padariniai. Po įvykusio žemės drebėjimo, buvusios padėties nebeįmanoma atkurti. Tad turime statyti viską iš naujo. Tas pats principas galioja ir reformoms.
Valstybės finansuojamos vietos prieinamos daugumai?
Sakoma, statistika, kaip ir vaikai, nemeluoja. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, į aukštąsias mokyklas šiemet įstojo 36 374 studentai, o valstybė finansavo 20 891 pirmakursio studijas. Tai daugiau negu pusė įstojusių. Statistika griauna mitus, kurių buvo prikurta tokia gausybė.
Pakalbinus kupiškėnus, kurie šiemet stojo į aukštąsias mokyklas, paaiškėjo, kad anoks čia Sizifo darbas patekti į valstybės finansuojamą vietą. Štai kupiškėnas Deividas P., nuo rugsėjo Vilniaus kolegijoje (VK) kremtantis kompiuterių technikos mokslus, džiaugėsi, jog įstoti į nemoką vietą nebuvo sunku. Buvo atsižvelgiama į stojančiųjų matematikos, informatikos ir, žinoma, lietuvių kalbos egzaminų rezultatus. Būsimajam kompiuterių specialistui pakako tik išlaikyti mokyklinį matematikos egzaminą, o iš informatikos valstybinio egzamino nesurinkus net 10 procentų (taip, maksimalus įvertinimas tikrai 100 procentų), vis gi patekti į valstybės finansuojamą vietą.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Sonata MOGYLAITĖ