Laiko ratas sukasi greitai. Liko nepilnas mėnuo, kai skaičiuosime Naujų metų mėnesius ir dienas. Nuo lapkričio 29-osios – Advento pradžios, bažnyčia įžengė į savo Naujuosius metus.
Apie tai, kaip sekasi metams prabėgus nuo paskyrimo į Kupiškio parapiją dekanui Rimantui GUDELIUI, kokie ateities planai, ir pasikalbėjome.
Dar tik metai, kai esate Kupiškio parapijos dekanas. Ar sunku buvo priprasti prie naujo darbo ritmo, rasti bendrą kalbą su tikinčiaisiais?
Prabėgo dar labai nedidelis laiko tarpas, kurio metu susipažinau su žmonėmis, bažnyčios tarnais. Didelių naujovių krizės metais neplanavau daryti. Parapija turi savas tradicijas. Gal didesnis per tuos metus įvykis buvo krikščionybės tūkstantmečio programa. Ji vyko keliais etapais. Parapijiečiai turėjo galimybę pasiklausyti Donato Katkaus vadovaujamo Šv. Kristoforo orkestro, iš Olandijos Gojė miesto atvykusio municipaliteto ir bažnytinio choro. Nebuvo pamirštas parapijos jaunimas. Jis buvo pakviestas į žygį iš senojo Palėvenės vienuolyno iki Kupiškio bažnyčios. Čia daug prisidėjo rajono Savivaldybės Kultūros ir švietimo skyrius, Kultūros centras. Kadangi nemažai parapijiečių choristų buvo „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ dalyviai, tai juos pagerbdami kartu su folkloro ansambliu „Kupkėmis“ Bistrampolio dvare parodėme ištrauką iš anuomet visų pamėgto vaidinimo.
Ar padaugėjo žmonių bažnyčioje per šiuos metus, sunku pasakyti. Prasidėjus gripo epidemijai bažnyčios irgi ištuštėjo, nes siūloma vengti didesnių susibūrimų. Pas mus sekmadieniais šventovėje vidutiniškai apsilanko 800-1 000 tikinčiųjų.
Manau, jog ateityje tik stiprės parapijos branduolys – tretininkai, gyvojo rožančiaus dalyviai, „Carito“ nariai. Planuojame organizuoti Panevėžio vyskupijos gyvojo rožančiaus narių kongresą. Tikimės sulaukti iki 2 000 žmonių. Yra mintis sutvarkyti bažnyčios apšvietimą, kad neatsiliktume nuo kitų miestelių šventovių. Pagal galimybes tvarkysime ir pačią bažnyčią, nes reikia keisti jos grindis. Viskas priklausys nuo lėšų.
Tikintieji negali suaukoti dideliems remontams pakankamai lėšų, todėl aukų užtenka tik bažnyčios einamiesiems reikalams.
Ar daug tikinčiųjų prisidėjo į bažnyčios sąskaitą pervesdami nuo savo atlyginimo du procentus pajamų mokesčio?
Ko gero, tie vadinami du procentai mūsų šalyje yra neteisingai paskirstomi. Dabar tuos pinigėlius galima pervesti ir biudžetinėms įstaigoms, kurias ir taip valstybė turi išlaikyti. Kitose valstybėse ta dalis gyventojų pajamų mokesčio yra skiriama nevyriausybiniam sektoriui. Žmonės gali paremti tik visuomenines organizacijas, asociacijas, sporto klubus, bažnyčią. Dabar mūsų bažnyčia negali kasmet atlaikyti tokios mandagios priverstinės konkurencijos, kai mokyklose ar vaikų darželiuose tėvams yra pasakoma, jog reikia tuos pinigėlius užrašyti jiems. Kai buvo teikiama statistika apie surinktas lėšas, tai pirmavo švietimo įstaigos, ligoninės, fondai, viešosios įstaigos, asociacijos. Per visą Lietuvą religinės bendruomenės net vieno procento visų lėšų nuo tų dviejų procentų nesurinko.
Mūsų parapija su talkininkų pagalba surinko apie tris tūkstančius litų.
Kaip manote, gal tikslingiau būtų, jeigu pasinaudojus kitų šalių patirtimi kiekvienas gyventojas galėtų oficialiai priskirti save vienai, ar kitai religinei bendruomenei?
Suomijoje, jei deklaruoji savo tikėjimą, yra automatiškai į tos religinės bendruomenės jos išlaikymui pervedami pinigai. Vokietijoje taip pat yra toks mokestis. Jeigu žmogus priklauso bažnyčiai, tai jis ir turi jausti pareigą ją išlaikyti.
Kai dirbau Panevėžio katedroje, labai dažnai gaudavome iš užsienio laiškų, kuriuose buvo pranešama, jog pilietis atsižadėjo katalikų tikėjimo, nes nesutinka mokėti taip vadinamo bažnyčios mokesčio. Jeigu pas mus būtų įvestas toks mokestis, tai, ko gero, nemaža dalis gyventojų atsižadėtų savo tikėjimo. Kai dabar tikėjimas labai mažai žmones įpareigoja, tai deklaruojama, kad 80 procentų gyventojų save laiko tikinčiaisiais.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ