Kadaise buvusį mokytojo-idealisto įvaizdį šiandien keičia mokytojo-skandalisto etiketė. Jau įprasta girdėti, kaip įnirtingai dėl pedagogų algų ir geresnių gyvenimo sąlygų Lietuvoje kovoja netgi dvi profsąjungos. Tačiau mūsų rajone iš 19 švietimo įstaigų tik keturios savo kolektyvuose turi tokius gynėjus. Tuo tarpu didžioji dalis Kupiškio pedagogų vis dar nedrįsta prisijungti prie profsąjungos ir tyliai laukia, ką visų labui padarys „rėkiantieji“.
Kovoja tik keturios
Pasipiktinimas dėl valdžios nukarpytų rugsėjo mėnesio algų turbūt neapalenkė nė vienos mūsų rajono mokyklos. Tačiau pinigus grąžinti oficialiai pareikalavo tik keturių švietimo įstaigų atstovai, prisijungę prie Rajono švietimo darbuotojų profesinės sąjungos, tai: Kupiškio Povilo Matulionio ir Noriūnų Jono Černiaus pagrindinių mokyklų bei Subačiaus gimnazijos ir vaikų ir jaunimo ugdymo centro „Varpelis“ darbuotojai.
Ir šiai mažai grupelei žmonių pavyko – neoficialiais duomenimis, Kupiškio rajono meras Jonas Jarutis patvirtino, kad mūsų mokytojai neteisėtai prarastus pinigus tikrai atgaus.
Be to, šalies mokytojus išgirdo ir Finansų ministerija. Ji jau parengė ir Seimui pateikė įstatymo projektą, kuriame iš 2010 metų valstybės biudžeto numatoma savivaldybėms skirti 18,4 mln. litų įsiskolinimui pedagogams padengti.
Kupiškio rajono švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Regina Bartienė džiaugiasi pasiektais rezultatais, tačiau apgailestauja, kad didžioji dalis mūsų mokytojų vis dar nedrįsta kovoti už savo teises. „Gaila, kad savo teisėmis rajone domisi tik keturios švietimo įstaigos. O kur kiti pedagogai, gal jie iš viso neturi problemų“, – kolegų pasyvumu stebėjosi pašnekovė.
“Mūsų rajone apskritai tvyro abejingumas. Gal tai toks lietuviškas bruožas – juk patogu, kai kas nors pasirūpina tavo bėdomis“, – sakė R. Bartienė.
Administracija nenori
Aišku, problemų turi ne keturios rajono švietimo įstaigos. Tačiau kitas mokyklas prisikviesti į profsąjungą nėra lengva. Pastaruoju metu R. Bartienė vis bandė prikalbinti Alizavos ir Šepetos pedagogus, tačiau iš jų didelio dėmesio kol kas nesulaukė.
Pasak pirmininkės, rajono mokytojai vis dar nepajėgia atsikratyti iš sovietmečio atėjusios viršininkų baimės. Ypač savo nuomonę vadovui pareikšti, anot jos, bijo vyresniosios kartos pedagogai. Jaunesnieji gal ir drąsesni, bet jiems apginti kolegas pritrūksta patirties ir supratimo.
„Kažkada profsąjungą turėjo ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija. Tačiau iniciatyvą perėmė jaunimas, kuriam pristigo supratimo apie šį darbą ir profsąjunga greitai iširo. Tuo tarpu vyresnieji pedagogai iš viso vengė pareikšti savo nuomonę. „Kiek mums čia beliko – prabūsim ir taip…“- dažnai išgirsdavau iš jų“, – apie bandymus plėsti darbuotojų profesinę sąjungą Kupiškio rajone kalbėjo pirmininkė.
Tačiau pedagogų baimė stoti prieš savo viršininką, pasak pašnekovės, nėra iš piršto laužta. Netgi pati R. Bartienė, tardamasi dėl susitikimo su pedagogais, dažnai pajunta direktorių nepasitenkinimą. „Administracija profsąjungos savame kolektyve dažnai nenori“, – pabrėžė pašnekovė.
Pareigos – nemielos
Subačiaus gimnazijoje veikiančios Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Regina Urbonienė prisimena, kaip žinią apie R. Bartienės vizitą dėl profsąjungos įkūrimo šioje mokykloje priėmė jos direktorė. Derybos dėl susitikimo nebuvo labai malonios.
Tačiau šiandien profsąjunga mokykloje pakankamai sėkmingai bendradarbiauja su savo direktore: tariasi svarbiais klausimais, kartu sprendžia problemas.
„Visiškai gali būti, kad kitose mokyklose visgi bijomasi viršininkų. Man asmeniškai dabartinės mano pareigos profsąjungoje – visiškai ne prie širdies. Jaučiuosi lyg koks vaiduoklis, kurio visi turi bijoti. Į akis gal niekas nieko ir nesako, bet ar gali žinoti, ką apie tave galvoja…“, – apie užsikrautą atsakomybę sakė R. Urbonienė.
Tačiau moteris pridūrė, kad profsąjunga mokykloms – vis dėlto reikalinga. Tik reikia daugiau pastangų ir iš pačios organizacijos vadovų. Jie turėtų aktyviau kalbėti su „tyliomis“ švietimo įstaigomis, o prisijungusiosioms plačiau nušviesti vykdomą veiklą.
„Profsąjungos nariai kas mėnesį organizacijos reikalams sumoka vidutiniškai 30 litų mokestį nuo savo atlyginimo. Tai nėra jau tokia maža suma, todėl norėtume daugiau žinoti, kam ji panaudojama“, – pačiai organizacijai priekaištų turėjo Subačiaus gimnazijos mokytoja.
Pilnesnės piniginės
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinių sąjungų federacijos atstovas viešiesiems ryšiams Romas Turonis paaiškino, kad renkamas mokestis daugiausia panaudojamas įvairiems mokymams, seminarams, susitikimams su mokytojais, šventėms, išvykoms ir kitai organizacijos veiklai.
Tačiau dejuoti dėl narystės mokesčio neverta – mat pašnekovas patikino, kad išvien su profsąjunga einančioms mokykloms narystė atsiperka su kaupu: „Galiu tiesiai pasakyti, kad ten, kur veikia stipri ir įtakinga profsąjunga, mokytojų piniginė žymiai storesnė nei kitų“.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida STAKYTĖ