Žemės reforma baigiasi, o į paviršių ima lįsti kurioziški jos trūkumai. Prieš penkiolika metų nuosavybės teisę į tėvų sodybą Subačiaus seniūnijoje, Pagirės kaime, atsikūręs kupiškėnas Antanas Balčiūnas šiandien į savo valdas gali patekti nebent sraigtasparniu. Mat 1994 metais atliekant jo ir kaimyninių sklypų matavimus nebuvo pagalvota apie įvažiavimą į juos. Tuomet vienintelis buvęs laisvas kelias niekam nekėlė jokių rūpesčių dar nuo prieškario laikų. Tačiau šiandien jis užtvertas.
Sodyba transportu nepasiekiama
Pagirės kaimas šiandien sunkiai randamas žemėlapiuose. Apie jo gyventojus žino daugiau tik aplinkinių kaimų žmonės. Čia stovi kelios sodybos, menančios vadinamuosius Smetonos laikus. Šiandien jas nuo prašalaičių akių slepia per pusę amžiaus užaugę miškai.
Patekti į šiuos, jau tik vasarojimui skirtus, vienkiemius dar nuo senų laikų buvo galima vieninteliu keliu. Tačiau šiandien jis užtvertas.
„Dar prieš karą šituo keliu važinėjo visi Pagirės gyventojai. Tai buvo tiesiausias kelias į Subačių. Ir iki šiol niekas nė nebuvo pagalvoję, kad dėl jo turėsime tokių problemų“, – apie savo bėdas „Kupiškėnų mintims“ ėmė pasakoti vienas sodybos Pagirės kaime savininkų Antanas Balčiūnas.
Šiandien, norėdamas patekti į savo valdas, vyriškis palieka automobilį prie metalinio užtvaro ir dar kelis šimtus metrų mišku eina pėsčiomis. Tokiu pat būdu į savo kiemą bando patekti ir kupiškėnė Genė Pivoriūnienė.
Abiem kaimynams tokia situacija nebepakeliama: iš savo miško kupiškėnai negali parsivežti žiemai malkų, užtvertas kelias griauna jų planus sodybas panaudoti kaimo turizmui.
„Turiu planų pasiremontuoti savo namą, gal kada nors ten galėčiau įrengti medžiotojų kampelį. Bet kaip man ten nuvažiuoti, kaip atsivežti statybinių medžiagų, kai kelias užblokuotas. Nenusinešiu gi aš visko ant rankų, – skundėsi A. Balčiūnas. – Šiemet ir malkas turėsiu pirkti, nes iš savo miško atsivežti negalėsiu. Leidimą iki kitų metų kirsti medžius turiu, bet negalėsiu jų iš miško išvežti“.
Apie kelią nepagalvojo
A. Balčiūno ir G. Pivoriūnienės sodybas nuo pasaulio atskyrė Panevėžyje gyvenančiai Gražinai Adomauskienei priklausančio sklypo gyventojai. Jie per savo žemę nutiestą, iki tol niekam neužkliuvusį kelią ne tik užsitvėrė užkardu, bet ir abipus jo bei aplink visą teritoriją supylė žemių pylimus. Mat anksčiau kaimynai sugebėdavo apvažiuoti užtvarą ir tuo pačiu keliu nuvažiuoti iki savo kiemų – dabar jau lieka tik perskristi.
Pagirės problemą žinanti Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kupiškio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja Marija Bidlauskienė neslėpė nuostabos panevėžiečių elgesiu. Anot jos, viską būtų galima išspręsti žmoniškai. Tačiau G. Adomauskienė turi teisę užsitverti, mat pagrindinė šios nemalonios situacijos priežastis slypi dokumentuose – dar prieš penkiolika metų, atkuriant minėtųjų sklypų savininkų teisę į nuosavybę, vieninteliam keliui nebuvo suteiktas servituto statusas. Tų metų matavimų dokumentuose pastabų dėl įvažiavimo nėra – visi kaimynai savo parašais patvirtino dabartines sklypų ribas. Kelio problemos tuomet niekas nepastebėjo.
Pagal Kupiškio rajono žemėtvarkos skyriuje pateiktus duomenis matavimus tada už savo vyrą pasirašė ir A. Balčiūno žmona Janina.
„Neprisimenam, kad būtume pasirašę, be to, ar turėjo tada teisę pasirašinėti mano žmona, – žemės reformos pradžią bandė prisiminti A. Balčiūnas. – Jei ir pasirašinėjome, tada tikrai negalvojome, kad šiandien taip nutiks. Tais laikais žmonės dar buvo kitokie, dabar atsikėlė jaunimas ir užsitvėrė“.
Į derybas nesileidžia
„Šios bylos dar nebaigėme, nes nesurinkti visų, su ja susijusiųjų, parašai. A. Balčiūno skundą žinau, dėl jo bandėme kreipti į G. Adomauskienę – jai siuntėme oficialų raštą. Tačiau ji į derybas dėl kelio servituto neatvyko, todėl galima manyti, kad ji tam prieštarauja. Be to, turime ir jos raštišką kreipimąsi, kuriuo moteris prašo šį keliuką visai išbraukti iš planų, kaip neegzistuojantį“, – apie A. Balčiūno skundą kalbėjo M. Bidlauskienė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida STAKYTĖ