Lėvens tvenkinys, vadinamosios Kupiškio marios, daugumai mūsų rajono gyventojų ir svečių yra lyg vizitinė kortelė. Gal todėl pastaruoju metu sulaukiame netikėtų svečių iš sostinės, vis besiteiraujančių apie šį gamtos kampelį. Deja, ne garsiojo „kupiškėnų sultinio“ paragauti, grynu oru pakvėpuoti ar puikia gamta pasigrožėti jie čia atvyksta…
Tik pradėjus Lėvens užtvankos darbus buvo kuriami grandioziniai planai mažą miestelį paversti jaukiu turistiniu centru, sukurti vietiniams papildomų darbo vietų.
Gražių idėjų buvo ne viena, tačiau jos visos kažkodėl pradedamos įgyvendinti pagal principą: po manęs – nors ir tvanas. Metams bėgant, kaip grybai po lietaus ant marių šlaito dygsta nauji namai, o rekreacinė zona bei prieš dvidešimt metų planuoti dviračių takeliai aplink Kupiškio marias traukiasi lyg džiūstanti kempinė.
Priešistorė
Praėjus ketveriems metams po šio dirbtinio vandens tvenkinio atsiradimo, kaunietis miškininkas Steponas Maculevičius su didžiuliu entuziazmu jo pakrantėse 1988Â m. ėmėsi kurti Gamtos laboratoriją. Šį sumanymą palaimino tuometinis Lietuvos komunistų partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius Stasys Tamošiūnas.
Stepono Maculevičiaus disertacinio darbo tema buvo rekreacinių teritorijų tvarkymas. Gavus nemažai lėšų iš tuometinės Melioracijos ir vandens ūkio ministerijos, prasidėjo aplinkos tvarkymo darbai. Du metrus nuleidus marių vandens lygį ir gavus keturis galingus traktorius „Stalinec“, prasidėjo žiedo aplink Kupiškio marias tvarkymas.
Taip vadinamoje Korėjoje (Palėvenėlės kaime) ant tvenkinio kranto planuota pastatyti 2 administracinius pastatus, o aplink visas marias nutiesti dviračių takelius, įrengti apžvalgos aikšteles, nedideles prieplaukas valtims, kad turistai galėtų ne tik pėsčiomis, bet ir iš vandens pusės grožėtis gamta bei įvairiais augalais.
Pasak šiame projekte dirbusio Algirdo Gasiūno, darbai vyko pagal scenarijų – pirma vežimas, paskui arklys. Autorius neturėjo laiko projektavimui, todėl savo sumanymus pirmiausiai įgyvendino natūroje: organizavo talkas, pats nurodinėjo, kur sodinti medelius, išstumdyti žemes. Net Palėvenėlės kaime buvusias Paslauskų dvarelio liekanas nušlavė nuo žemės paviršiaus. Po kiek laiko veiklusis ponas, pasikvietęs geodezininkus, padarė Kupiškio marių kraštovaizdžio geodezinį planą, kuris dabar turėtų būti kažkur archyvuose.
S. Maculevičius nepasikuklino ir savo idėjas bei mintis įvertinęs solidžia suma taip nustekeno darbų biudžetą, kad pastatams ir takeliams tiesti apie marias pinigų nebeliko, todėl pamažu apleido Kupiškį, nes analogiški darbai buvo vykdomi ir prie Platelių ežero.
„Tada nebuvo kalbos apie privačią žemę, nebuvo jokių sodybų aplink marias, – dalijosi prisiminimais A. Gasiūnas. – Prasidėjus asmens nuosavybės teisių atkūrimui, žemė buvo išdalinta savininkams, o jos neturėjusiems, buvusiems kolūkiečiams, atseikėta po tris hektarus. Priėjimas prie marių pamažu darėsi vis sudėtingesnis, nes žemės savininkai kategoriškai prieštaravo, kad būtų paliktas bendras kelias, kuriuo būtų galima prieiti prie vandens“.
Tokioje atmosferoje prasidėjo ir pastatų statybos ant marių kranto. Pirmasis gražų mūriuką susirentė tuomet rajono vyriausiuoju architektu dirbęs Vidmantas Buzas. Vėliau, valdininko pavyzdžio paakinti, pasekė ir kiti.
Elingas be valčių
Nepavykus S. Maculevičiaus užmojams, liaudyje dar vadinamam „Vasiukų“ projektui, po kiek laiko vėl bandyta atgaivinti susidomėjimą Kupiškio mariomis, pradėta planuoti valčių elingus. Taip atsirado Bagdonių kaime valčių elingas su gyvenamosiomis patalpomis, kuris vėliau projekte pažymėtas, kaip gyvenamasis namas, esantis nuosavybės teise valdomoje Antano Petrausko 1 ha žemės sklypo teritorijoje. Deja, nėra duomenų, kad projektas buvo suderintas su rajono vyriausiuoju architektu, nėra projekto aiškinamojo rašto, teritorijų planavimo dokumento sprendinių poveikio vertinimo ataskaitos, nors buvo nurodyta tai atlikti.
Nepaisant to, A. Petrauskui panorėjus, 2008-aisiais Panevėžio apskrities viršininko įsakymu buvo patvirtintas A. Petrausko žemės padalijimo projektas į tris žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir leista pakeisti 0,23 ha žemės sklypo naudojimo būdą („kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai“ keičiant į „rekreacinio naudojimo žemės sklypą“). Vėliau buvo nustatyta, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, kai keičiamas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, tai yra žemės sklypo naudojimo būdas, turi būti rengiamas detalusis planas, o ne sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas. Tačiau ir tai paslaptingajam ponui buvo ne kliūtis, – pastatas ir kiti statiniai tais pačiais metais buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.
Planų nereikėjo
Aukštupėnuose, netoli marių, amerikiečių UAB „Ochoco Lumber“ pastatai atsirado nupirkus žemę iš savo nuosavybės teisę atkūrusios Rasos Vaitkūnaitės, kuri 1994 metais ją pardavė šiai bendrovei. UAB „Ochoco Lumber“, turėdama nuosavybės teise 2 ha kitos paskirties žemės, kreipėsi į rajono Savivaldybę dėl minėto žemės sklypo padalijimo. Tai padaryti pavyko labai lengvai, nes 2006 metų liepos 12 dienos sutartimi su Savivaldybe detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos buvo perduotos pačiai UAB „Ochoco Lumber“. Tų pačių metų lapkričio 3 dieną buvo parengtos planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti, kur nurodoma, jog planuojamam žemės sklypui taikomi tik ankstesnio detaliojo plano sprendiniai, nors nei bendrojo, nei specialiojo plano nebuvo (bendrovė sklypo paskirtį keitė pagal detalųjį planą, kurį 2006 m. parengė V. Sipavičiaus įmonė „Keturi broliai“).
Labai operatyviai po trijų dienų, 2006 metų lapkričio 7 dieną, buvo parengta teritorijų planavimo užduotis, kurioje numatyti plano rengimo tikslai: padalinti kitos paskirties žemės sklypą prie nuosavybės teise priklausančių pastatų, o likusią žemę padalinti į kelis sklypus, skirtus gyvenamųjų namų statybai.
Tokiu būdu buvo suplanuoti 3 sklypai aplink esančius pastatus, vienas – inžinerinei infrastruktūrai ir dar 4 naujai statybai, nurodant, kad sklypų paskirtis daugiau nekeičiama.
Naujieji ūkininkai
Minėtų objektų sumanius statytojus nuo baudžiamosios atsakomybės gelbsti tuo metu galioję gana primityvūs tą veiklą reglamentuojantys įstatymai ir senaties terminas. O kaip gi yra su šių dienų naujakuriais? Naujoji banga norinčiųjų gyventi ar turėti žemės šalia marių, tapo dar išradingesnė. Pasirodo, ne tik kaime gyvenantys ir turintys paveldėtą žemę iš savo tėvų tampa ūkininkais. Jais panoro būti ir asmenys, prie marių prieigų turintys žemės.
Aukštupėnų kaime, 0,82 ha žemės plote, registruotame Rimanto Jaruševičiaus vardu (minėto ūkininko žmona Nijolė Jaruševičienė dirba Savivaldybės finansų ir biudžeto skyriaus vedėja) yra auginamos grūdinės, ankštinės ir aliejinės sėklos, verčiamasi bitininkyste, auginami sliekai ir vynuoginės sraigės. Ūkis registruotas būtent šiame žemės sklype ir yra veikiantis. Deja, jame apsilankę radome tik sustumdytas žemes ir statybinių medžiagų krūvą. Nei dūzgiančių bičių, nei šliaužiojančių sraigių taip ir nepavyko pamatyti. Dėl sliekų nesiginčysime – gal ir rausiasi kur po žeme…
Dokumentai rodo, kad 2006 metais registruotą ūkį Alizavos seniūnijoje, Rukšiškio kaime, turi rajono meras Jonas Jarutis. Jo 1,16 ha nuosavos žemės sklype auginamos daržovės uždarame grunte.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ