Tarp daugelio jaunų žmonių vyrauja nuomonė, kad provincijoje laikas slenka lėtai, nėra jokių pramogų, todėl čia gyventi yra nuobodu. Yra net tokių, kurie gėdijasi pasakyti, jog gyvena ne didmiestyje, o mažame miestelyje.
Kupiškėnas Kęstutis Damkus su tokia nuomone nesutinka, nes čia jis ilgai nesuka galvos, kaip praleisti laisvalaikį. Kiekvieną savaitgalį suranda ką veikti su draugais, todėl skųstis, kad nuobodulys graužia – nėra kada.
Sekė paskui svajonę
Kęstutis, kaip pats juokauja, yra grynakraujis kupiškėnas. Čia gyvena jo močiutė, tėvai, todėl šį kraštą laiko artimiausiu savo širdžiai.
Dar besimokydamas Kupiškio Povilo Matulionio vidurinėje mokykloje labai domėjosi istorija, todėl pačios mėgstamiausios jo knygos buvo ne nuotykių romanai, o istorijos vadovėliai.
Pasak Kęstučio, jis su dideliu susidomėjimu skaitydavo vyresnių klasių istorijos vadovėlius, todėl baigęs vidurinę mokyklą neabejojo, kokią specialybę pasirinkti. Taip prasidėjo jo, kaip istoriko, studijos Vilniaus pedagoginiame universitete. Studijų metai prabėgo greitai, o prisiminimai apie juos išliks ilgai. Kaip būsimiems istorikams, Kęstučio kursui teko dalyvauti Valdovų rūmų kasinėjimo darbuose.
„Buvo labai įdomu, visi jautėmės esantys dideli archeologai, ir labai džiaugėmės, kad galime būti gal būt didelių atradimų liudininkai. Smagu buvo prisiliesti prie daug šimtmečių siekiančios mūsų šalies istorijos“, – su šypsena kasinėjimo darbus prisimena Kęstutis. Tačiau dalyvauti Valdovų rūmų kasinėjime buvo ne tik garbė, bet ir didelė atsakomybė. Kiekvienas laiptelių formos atkastas žemės sluoksnis atspindėjo skirtingą Lietuvos valstybės gyvavimo amžių, tai dirbantiems pačiame kasinėjimų dugne, tekdavo žemę pilti ant kitą amžiaus tarpsnį žyminčio kultūrinio – istorinio sluoksnio. Kai vienas iš studentų kasdamas išlupo, jo manymu, nereikšmingą akmenį ir jį švystelėjo aukštyn – tai yra į kitą „amžių“, tai pastebėjęs kasinėjimų vadovas ne tik visiems davė pylos, bet greitai buvo baigta ir visų studentų, kaip archeologų, karjera.
Kitas įsimintinas studijų laikų įvykis – dalyvavimas Tuskulėnų dvaro kiemelio kasinėjimuose, kur buvo renkami nukankintų Lietuvos žmonių palaikai.
„Rinkome žmonių kaulelius ir dėjome į specialias dėžes, – pasakoja K. Damkus. – Atkastose duobėse gulėjo po kelis bet kaip sumestus žmonių palaikus, todėl atrinkti kiekvieno atskirai kaulus buvo labai sudėtinga, viskas buvo iš pradžių nufotografuota, nufilmuota“.
Likimo vingiai
Baigęs studijas K. Damkus liko gyventi sostinėje. Teko Kęstučiui truputį paragauti ir mokytojo duonos, tačiau greitai suprato, kad tai ne jam. Buvo aštuntokų auklėtoju, bandė surasti bendrą kalbą su savo auklėtiniais, tačiau po vieno naujametinio vakaro mokykloje auklėtinių iškrėstos kiaulystės nusprendė, kad ne kiekvienas gali dirbti mokytoju. Pasak pašnekovo, dirbant su vaikais vien žinių nepakanka, reikia pašaukimo.
Dar trejus metus K. Damkus dirbo vadybininku santechnikos įranga prekiaujančioje įmonėje. „Visus tuos metus jaučiau, kad sėdžiu ne savo rogėse, todėl atsiradus galimybei nedvejodamas grįžau ne tik į savo gimtinę, bet ir dirbti į Kupiškio etnografijos muziejų“, – pasakoja pašnekovas.
Pasak Kęstučio, čia liūdėti nėra kada, net mama pyksta, kad atėjus savaitgaliui jis niekaip neranda laisvo laiko pabūti kartu, nes vis yra užsiėmęs susitikimais su draugais arba kelionėmis.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ