Ne veltui yra sakoma, kad pats didžiausias žmogaus turtas yra sveikata. Jeigu esi sveikas – bus ir duonos, ir pastogė virš galvos.
Senas posakis teigia, kad niekada neatsisakyk lazdos, „tiurmos“ ir ubago dalios. Šiaudinių kaime gyvenančiai Aldonai Palmyrai Navikienei teko išbandyti ir ligos, ir ubago dalios „malonumus“.
Ne kartą mūsų laikraštyje buvo aprašyti Aldutės nuotykiai, prieš vienuolika metų ji buvo pripažinta neveiksnia. Moteris, norėdama išvengti priverstinio apgyvendinimo Skemų pensionate (Rokiškio r.), buvo priversta slapstytis, o jos be priežiūros likęs dešimties galvijų ūkis buvo ties išlikimo riba.
Tačiau stebuklų dar būna. Šių metų rugpjūčio mėnesį Kupiškio apylinkės teismo sprendimu A. P. Navikienė vėl tapo veiksnia.
Sakė tiesą be užuolankų
Aldonos gyvenimas be galo spalvingas. Anksti neteko tėvų. Nors buvo vos kelerių metų mergaitė, bet visam laikui atmintyje išliko vaizdas, kaip prie jos akių buvo komunistų kankinamas ir nužudytas tėvas. Todėl, kai Aldonai, jau būnant Lukonių kolūkio pirmininke, pasiūlė stoti į Komunistų partijos gretas, ji tiesiai atrėžusi, kad žinanti, kokia ta partija gera.
„Daugumai buvau neparanki, nes sakiau tiesą į akis, neleidau vogti ir pijokauti, – prisimena praėjusius metus Aldona. – Negana to, dar buvau apkaltinta prisidėjusi prie vieno iš kolūkio darbuotojų mirties. Buvau išmesta iš darbo, o vėliau palikta be man priklausiusių pajų“.
Tuo moters vargai nesibaigė. Prieš vienuolika metų, 1997-ųjų lapkričio 18 dieną A. Navikienė teismo sprendimu buvo pripažinta neveiksnia. Ligos diagnozė negaislestinga – paranoidinė šizofrenija. Per tuos metus keitėsi A. Navikienės globėjai, tačiau nesikeitė tik viena – jai priklijuota kvailelės etiketė, ir nesibaigiantys jos nuotykiai su valdiškų įstaigų darbuotojais. Iš pradžių moters stojo ginti dauguma Lukonių kaimo gyventojų, kurie prašė palikti A. Navikienę ramybėje. Tačiau tai buvo bergždžios pastangos, kaip ir noras 2001 metais ją pripažinti vėl veiksnia.
Ko gero, ryškiausias Aldonos „beprotystės“ metų tarpsnis buvo, kai moteris ėmė slapstytis teismui nutarus jos globėju paskirti Skemų pensionatą.
Padėjo geri žmonės
„Kas gali patikėti „durna“ boba teisme. Kiek kartų sakiau, kad man jokio globėjo nereikia, tik duokit ramiai sau gyventi, auginti gyvulius. Tačiau kažkodėl protingiesiems ponams atrodė kitaip, – pasakojo Aldona. – Ne kartą sakiau, kad jeigu mane uždarysit tame pensionate, nebus kam pasirūpinti gyvuliais, išstips iš bado, nes globėjams reikia tik pinigų, o rūpintis ūkiu nėra kam“.
Praėjusių metų liepos mėnesį išgirdusi teismo nuosprendį, kad turi vykti į Skemų pensionatą, Aldutė nutarė nebelaukti ir sprukti iš Kupiškio rajono.
„Iš pradžių važiavau į Biržus pas giminaitę. Ten prabuvau dvi savaites, padėjau šienauti, ravėjau daržus, nes be darbo negaliu būti. Mačiau, kad toje šeimoje esu našta, todėl nuvykau į Pasvalį, kur dabar klebonu dirba buvęs Subačiaus kunigas Algis Neverauskas. Galvojau, gal pagailės ir kur priglaus nors porai dienų. Ilgai stovėjau prie vartelių, skambinau, tačiau išėję du jauni kunigai pasakė, kad klebonas išvykęs ir bus po savaitės, – prisimena A. Navikienė. – Tada atsidūriau Vaivaduose (Panevėžio r.). Ten pora savaičių pagyvenau buvusios Lukonių kolūkio darbuotojos šeimoje. Vėliau atsidūriau Anykščiuose pas tolimus giminaičius“.
Per tuos slapstymosi mėnesius Aldona nė karto negrįžo į namus, tik iš skambučių kaimynams žinojo, kas darosi jos namuose. O tos žinios buvo liūdnos: aplink namus slankiojantys ir baubiantys alkani gyvuliai, kuriuos iš gailesčio retkarčiais pagirdo ir pašeria aplinkiniai. „Jeigu ne mano pažįstama Zita, tai visi gyvuliai būtų išdvėsę, – pasakojo A. Navikienė. – Pasigailėjo ji gyvulių, nors retkarčiais ateidavo jų pašerti. Aš negalėjau pasirodyti namie – tuoj būtų sučiupę ir uždarę“.
Pradėjo nuo nulio
Lapkričio pabaigoje, Aldoną, sugrįžusią į namus, pasitiko kraupus vaizdas: kambaryje ant grindų išmėtytos gėlės, iš keturių karvių pavyko primelžti vos pustrečio litro pieno, daržinėje nei saujos šieno, o tvarte kibirkščiavo netvarkingi elektros laidai.
Teismo sprendimu vėl buvo paskirta nauja globėja, tačiau nuo to gyventi lengviau nepasidarė. Daug pinigų pašarui pirkti nebuvo, todėl už kelis šimtus nusipirktą šieną labai taupė, o sulysusias karves šėrė žaliomis bulvėmis. „Duodavau po labai nedaug, nes galėjo išpusti ir nudvėsti, – prisimena Aldona. – Gyvulių daug, visi baubia, ėsti prašo, o aš neturiu nei pašaro, nei pinigų“.
Šiaip ne taip visi gyvuliai išgyveno žiemą, o pavasarį net bandos padidėjimo sulaukė. Ekstremalaus gyvenimo neištvėrė tik viena karvė, kuri buvo parduota, o už ją gauti pinigai panaudoti pašarams.
Pagijo be vaistų
Kai jau Aldutė nieko gero iš gyvenimo nebesitikėjo ir galvojo, kaip kvailelė pabaigsianti šioje žemėje savo vargus, šiemet rugpjūčio mėnesį Kupiškio r. apylinkės teismas priėmė sprendimą panaikinti jos neveiksnumą.
Dabar A. Navikienė vėl tapo savo gyvenimo šeimininke, nebeliko jai priskirtos globėjos.
„Ne pirmą kartą gyventi pradedu nuo nulio, – sakė laiminga moteris. – Pažiūrėkit, kokie dabar mano gyvuliukai. Protingieji ūkininkai vyksta į užsienius mokytis, kaip juos auginti, o man tie vokiški metodai ir be kelionių aiškūs – reikia dirbti, jais rūpintis, ir nereikės tūkstančius kilometrų lėkti į karvę pažiūrėti“.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ