Aukštaitijos sostinėje Panevėžyje neseniai vyko mėgėjiškų kino filmų festivalis, pavadintas “ Aš plius miestas lygu kinas“. Jame buvo demonstruojami trumpametražiniai filmai, sukurti kino mėgėjų, kurių amžius svyravo nuo šešiolikos iki šešiasdešimties metų.
Tarp trisdešimties kino forume savo darbus pristačiusių filmų kūrėjų iš visos Lietuvos buvo ir šešiolikametė kupiškėnė Akvilė Tonkaitė, maloniai nustebinusi gausiai į kino teatrą „Garsas“ susirinkusius žiūrovus.
Šis mėgėjiškų filmų festivalis Panevėžyje buvo rengiamas jau penktąjį kartą. Dalyvių gausa nustebino net ir pačius šio projekto kūrėjus. Buvo pademonstruota apie trisdešimt trumpametražinių filmų, tarp kurių originalumu išsiskyrė vos keletas.
Jau ne pirmame kino festivalyje dalyvavusios Akvilės filmas „Force majeure“ sukėlė ovacijas salėje. Jį palankiai įvertino ir vertinimo komisija. Filmo autorė sugebėjo pakankamai emocionalią ir informatyvią informaciją „sukišti“ į vos trijų minučių trukmės kino kūrinėlį. Filmo lakoniškumas jam pridėjo gerokai teigiamo svorio.
Po festivalio paklausėme Akvilės, kodėl ji pasirinko būtent tokią idėją.
Mergina pasakojo, kad viskas prasidėjo tada, kai ji pradėjo dirbti visuomeninėje organizacijoje“Gelbėkime vaikus“. Sąvokos „Force majeure“ prasmę (nepaprastos aplinkybės, kurios negali būti nei numatytos arba išvengtos, nei kuriomis nors priemonėmis pašalintos) ji sužinojo, kai lankėsi vaikų globos namuose.
Akvilė didelę šios vasaros laiko dalį praleido tai užsienyje, tai Vilniuje. Būdama didmiesčiuose ji pajuto, kad didesni miestai kvėpuoja monotonija. Eidamos gatve su drauge jos padarė išvadą, kad ne miestas turi diktuoti savo valią žmogui, o žmogus privalo ir save, ir miestą išvesti iš tos monotonijos. Tada Akvilė ir prisiminė sąvoką „Force majeure“.
Akvilė, pasakodama apie savo filmuką, sakė, kad kūrinio pagrindas buvo pasvarstymas apie tai, kad į kiekvieną nelaimę galima pažvelgti kitu žvilgsniu, ir ta nelaimė nebeatrodys tokia baisi. Bekuriant filmą gimė avantiūra sušokti prie Seimo – tai jau kažkokie pokyčiai mieste. Beje, praeiviai irgi buvo kalbinami drauge pašokti. Akvilė sakė, kad tai avantiūrai buvo pasiruošusi ir viena praeinanti moteris, tačiau ji laiku prisiminė, kad pati dirba Seime, todėl pačiai prie jo šokti gal ir nederėtų…
Akvilė sakė, kad gal per rimtai pažiūrėjo į šio filmo kūrimą. Kiti kūrėjai taip giliai į prasmės klodus nelindo.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Gintaras JURGĖLAS