Sovietmečiu statytų „alytnamių“ šiandien vis dar gausu mūsų kraštuose. Iš šiuolaikinių namų jie išsiskiria paprastumu. O ne vienam gyventojui šie namukai sukelia ir blogesnes asociacijas. Tačiau kaip išvengti prastos praeivio nuomonės ir pakelti būsto vertę, žino Šimonių gyventojai Pocevičiai. Jie per dvidešimt metų savo „alytuką“ pavertė jaukiu ir išskirtiniu pastatu.
Darbų dviem gyvenimams
Užsukus į šimoniečių Vitutės ir Zdislovo Pocevičių sodybą, įsikūrusią pačiame miestelio centre, nė į galvą nešautų, kad įmantriai papuoštas namas kažkada buvo visiems įprastas raudonas „alytnamis“. Šeimininkai įdėjo daug darbo, kad jų buveinė šiandien iš kitų gatvės kaimynų išsiskirtų originalumu ir puošnumu – prireikė net dviejų dešimtmečių. Tik šiais metais vyras ir žmona džiaugiasi baigę akmenimis apmūryti namo sienas. Auksinių rankų meistras Zdislovas pats išdrožė įdomias langines.
Tačiau sutuoktiniai dar nėra visiškai patenkinti savo kūrybos rezultatu ir toliau planuoja, ką reikėtų patobulinti.
„Mums turbūt ir dviejų gyvenimų neužtektų, kiek esame prisiplanavę. Dabar dauguma darbų vyksta namų viduje – neseniai vietoje virtuvės įsirengėme barą, tai pietus ruošti tenka rūsyje. Tačiau pasidarė nebepatogu ir sugalvojome virtuvę perkelti į „verandą“ – apie numatytus remonto darbus pasakojo šimonietė V. Pocevičienė.
„Aš tik spėju dirbti, o ji vis ką nors naujo sugalvoja“, – žmonai antrino neva nepatenkintas sutuoktinis Zdislovas.
Žmona svajoja – vyras pildo
Ir iš tiesų didžiausia šios sodybos grožybių sumanytoja ponia Vitutė. Pasak šeimininkės, jai labai malonus šis užsiėmimas ir kuo toliau, tuo labiau moteris jaučia azartą kažką keisti. Ypač jos idėjos matyti namų kieme: čia akmenimis išmūrytas fontanas, išgrįsti takeliai, lauko židinys (savininkų vadinamas „Jemelios“ krosnimi), įdomi medinė pavėsinė, kurios vidų šeimininkė puošia sendaikčiais, trobele virtęs vandens šulinys.
Pastaruoju savo kūriniu itin didžiuojasi ponas Zdizlovas. Tokius šulinius vyriškis gamina ir pagal užsakymus.
„Tai didelis darbas – pats susirenku ir paruošiu didesnes medžio šakas. Iš jų apkalu paprastą šulinį. Mačiau, kad jau ne vienas rajono gyventojas tokį pat pasidarė“, – sakė Z. Pocevičius.
Tačiau žmona vyrui taip pat nenusileidžia – ji jau išmoko mūrijimo paslapčių ir kuo puikiausiai padeda savo vyrui nudirbti tokius sudėtingus darbus.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida STAKYTĖ