Jau bene tradiciniais tapo pokalbiai su įdomių sodybų šeimininkais, kurie išties originaliai tvarko savo namų aplinką. Apžiūrėjome ne vieną Kupiškio rajone esančią sodybą, o dabar atidžiau ir po patį miestą pasižvalgėme. Dėmesį patraukė netradicinėmis medinėmis lentelėmis apkaltas namas.
Su kaimynais – petys į petį
Jo šeimininkė Audronė Grockytė pasakojo, jog pastatas yra išties senas. Jame kadaise gyveno turtingas žydas, o 1955 metais jos tėtį Praną atkėlė į Kupiškį vadovauti prie pat šio namo veikusiam malūnui. Šiame name ir įsikūrė visa jų šeima. Dabar didžiulis pastatas priklauso dviem šeimininkams, tačiau didžioji dalis – A. Grockytei.
Su kaimynais moteris itin gerai sutarianti. Pernai teko visą namą apkalti naujomis medinėmis lentelėmis, tad ponia Audronė kartu su kaimynu susitarė, kad atliks šį darbą bendrai. Darkyti namo ir vieną jo dalį apkalti vienaip, o kitą kitaip – nė vienam iš jų nesinorėjo.
Namą apkalus atėjo eilė ir stogui. A. Grockytė su kaimynu pasikalbėjusi, kad ji pati neišgalės nusipirkti brangių stogo dangos prekių, sutarė dėl jiems optimaliausio varianto. Tiesa, lėšų moteriai truputėlį pritrūko, tačiau ji nenusimenanti, jog stogą naujai uždengti baigsianti tik kitąmet.
Kai akmenys atgyja
Nors ir nedidelis, tačiau išskirtinis namo kiemas. Štai, po suolais, gėlių lapais ar medžių pavėsy slepiasi keletas akmeninių grybų. Ant pievutės – įvairiausi gyvūnai iš akmens. O didžiausia sodo puošmena – žmogaus pavidalo skulptūra, kurią A. Grockytė pavadino „Antanuku“. Namo šeimininkė juokėsi, jog nuo „Antanuko“ ir prasidėjo pomėgis kurti mažas skulptūras iš akmenų.
Kartą jai reikėjo didžiulio akmens gėlei kieme atremti, o nuėjusi prie senojo malūno aptiko kaip tik tokį. Tačiau jis moteriai pasirodė panašus į švarką ar paltą. Netrukus Audronė pamatė apvalų, galvą primenantį akmenį. Juos sulipdžius cementu ir dar nupiešus veidą, uždėjus akinius, gimė skulptūra. Pavadinimą „Antanukas“ gavo todėl, kad pirmasis akmuo kaip tik per Antanines buvo rastas.
Džiaugiasi ką tik įsirengtu prieangiu
Po to jau išskirtinio sodo šeimininkė nebegalėdavo praeiti pro kiekvieną įdomios formos akmenį, nes tuoj pat mintyse gimdavo idėja, kas iš jo gali išeiti. „Ne visi supranta, kaip aš pastebiu tuos įdomius akmenis, nes kitiems jie visi yra bene vienodos formos“, – šypsojosi moteris.
Ši sodyba lyg ir patvirtina, jog nereikia pirkti brangiausių daiktų iš parduotuvės norint papuošti savo kiemo aplinką, o tiesiog pakanka paprastų dalykų, jei iš jų moki sukurti vienetinius eksponatus.
Dabar moteris itin džiaugiasi savo namo prieangiu, mat jį tik neseniai įsirengė. Prie šakos, prie pat durų, tupi paukštelis ir pelėda, kuri, vos tik atidarius duris, pradeda ūkti. Šaka taip pat nėra paprasta, o pasak A. Grockytės, ji – pirmojo jos tėvelių šiame sode pasodinto medžio.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Sonata MOGYLAITĖ