Svarbiausias rūpestis – išmokyti žmones gyventi iki galo dabartyje, matant gėrį visuose dalykuose.
Tai mintis iš ankstesnių laikų rašytojo ir pamokslininko dr. Džozefo Merfis filosofijos.
Bet tikriausiai nebūtinai pirmiausia mokytis iš kitų išminties ir pagal ją gyventi. Daug ką galima išmąstyti ir pačiam, žinoma, jei tai asmeninės ir šeimos gerovės kūrėjui svarbu.
Aurimas Balčiūnas po pietų labai skubėjo į staliaus dirbtuves. Užsakymams atlikti yra terminai, o versle žodžio tesėjimas turi didelę vertę. Bet ir tokiomis aplinkybėmis sutiko jis pasidalyti mintimis. Apie požiūrį į gyvenimą.
Netekęs tėvo būdamas vos penkerių, jis ir paauglystėje žinojo, ką reiškia jų šeimai išsimaitinti ir kaip galėtų jai padėti.
Mokydamasis tuometinėje Kupiškio žemės ūkio mokykloje ūkininko profesijos, labiausiai domėjosi medžio darbais. Net ir gamybinėms praktikoms rinkdavosi rajone žinomesnes medienos įmones, jog įgytų daugiau patirties ir savarankiškumo. Pamena, kiek teko triūsti prie pirmųjų paprastų baldelių. O pats ėjo toliau. Kad galėtų mokytis aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą suteikiančioje kolegijoje, pirmiausia turėjo baigti vidurinę mokyklą. Jis tada dirbo ir lankė vakarinę mokyklą. Kitas žingsnis – ketveri metai neakivaizdinių studijų kolegijoje. Aurimas prisiminė, jog sąlygos buvusios palankios, nes tuo metu jis dirbo Kupiškio elektros tinklų įmonėje ir po ranka turėjo būtiniausios informacijos energetikos inžinerijos studijoms. Tačiau baigęs šiuos mokslus pasirinko individualų verslą ir tai buvo baldžiaus.
Dirbdamas su verslo liudijimu A. Balčiūnas žino viena – pats sau ir darbdavys, ir samdinys.
Na, dėl darbdavystės, Aurimo pastebėjimu, ne visai taip yra. Jo pajamas lemia klientai.
Daugelis jo kartos šeimų kuriasi perplanuodamos būstus, iš visų užkaborių sugraibydami kuo daugiau kasdien naudojamos erdvės. Tad itin paklausūs nestandartiniai baldai. Pasakojo, jog užsakymų būna kuo įvairiausių ir iš pačių netikėčiausių Lietuvos vietovių. Dažniausiai būna taip – jeigu pasidarbavai pas vieną klientą, tai netrukus sulauksi skambučių ir iš jo draugų ar giminaičių.
Pašnekovas nesigyrė, jog verslas sukasi kaip sviestu pateptas. Pasitaiko labai įnoringų žmonių, o pastaruoju metu, kai mažiau perkama būstų, sumažėjusios gyventojų pajamos, ir baldžiams užsakymų mažiau, klientai atkakliai derasi dėl kiekvienos dešimtinės.
Bet Aurimas nepanikuoja, pasak jo, “kol kas dar nėra prastovų”, apskritai nenorėtų mesti mėgiamos profesijos ir smukdyti šeimos biudžetą. Juk yra vyras ir tėvas, už jam brangiausių žmonių gyvenimo kokybę labiausiai ir atsakingas.
Ne tik jis, bet ir jo žmona Indra galėjo pasidžiaugti, kad dar neteko jiems susidurti su nedarbu bei tuo, jog kuriasi be didesnės paramos iš šalies.
Sukūrę šeimą mieste nuomojosi butą, o galėdami pasinaudoti banko paskola nusipirko trijų kambarių. Susirado tokį, kad būtų kiemas vaikams žaisti, o patalpa būtų šildoma individualiai. “Nesunku suskaičiuoti, kiek dabar sutaupom vien šildymo sąskaita”, – džiaugėsi jauni žmonės ankstesniais pamatuotais sprendimas gyventi pagal turimas pajamas. Dar ir tuo, kad jau baigė grąžinti bankui kreditą.
Jauna Balčiūnų šeima kuriasi irgi šiuolaikiškiau suplanuotame būste, aptarinėdama jos galvos Aurimo sumanytus baldų projektus, tačiau patiems daiktams sumeistrauti – laiko tiek, kiek lieka nuo klientų užsakymų. Ir tai tik žiemą, nes vasaros laisvalaikis – sodybai tvarkyti. “Trobą suremontuoti – Aurimo sprendimai, o aš puoselėju sodybos aplinką, ir pati užsiauginu gėlių, ir perku įdomesnės augalijos, galėčiau sakyti, jog tokių darbų esu išmokusi iš savo mamos.” O jų sūnaitėliai, šešerių metų Benas ir ketverių Gytis, prašo kasdien važiuoti į sodybą labiausiai todėl, kad ten jie, visi trys vyrai, smagiai sportuoja ir tėtis neskaičiuoja, kiek būtų per tą laiką lentų prikalęs.
Pasiskirstę sutuoktiniai ir kai kurias nuolatines pareigas. Indra mokytojauja Palėvenėlės pagrindinėje mokykloje, tad, kai prasideda joje darbas, rytmečiais sūnelius į darželį suruošia ir nuveža tėtis, o pasiimti juos patogiau mamai. Pašnekovė sakė, jog vyras visada pagelbsti buityje, nes jai reikia laiko neakivaizdinėms studijoms. Kitąmet tikisi kolegijoje baigti socialinės pedagogikos mokslus. “Polinkis pedagoginiam darbui – gal tai perėmiau iš savo senelių Vlados ir Leono Andrijauskų, kurių jau nebeturiu”, – susimąstė I. Balčiūnienė.
Paskui jie abu apsižvalgė, kiek jų namuose Aurimo padarytų baldų ir kiek jų dar reikės. Pirmasis – tai komoda pirmagimio drabužėliams laikyti.
O šį savaitgalį Indra ir Aurimas Balčiūnai plauks baidarėmis Šventąja. Kelinta vasara jie taip papramogauja. Pradžią padarė Indra, jų santuokos penkmečio proga vyrui padariusi staigmeną – su keturių baidarių palyda plauksią per Biržų žemę vinguriuojančiu Nemunėliu. Abiem tokia iškilmė labai patiko ir ją tęsia.
Kupiškio miesto gyventojai Indra ir Aurimas Balčiūnai šeimos gerovę kuria darbu ir santarve.
Daumanto Simėno nuotrauka
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ