Besišnekučiuojant su kupiškėne Vilija Karpavičiūte turbūt neįmanoma neužsikrėsti iš jos sklindančiu optimizmu. Tuo pat metu ir žaviesi, ir stebiesi, kaip atkakliai žmogus gali eiti savo pasirinktu keliu, nugalėdamas visas iškilusias kliūtis bei padėdamas tą patį daryti kitiems. Mergina jau daugiau nei 4 metai neatlygintinai dirba savanore padėdama vaikams. Bet apie viską iš pradžių.
Studijuoja su malonumu
Mergina šiemet džiaugiasi Vilniaus pedagoginiame universitete gerai pabaigusi socialinės pedagogikos studijas. Jos antrojo pusmečio vidurkis – 9, 14 balo. Vilija teigė, kad jokio čia slapto recepto nėra, nes per naktis tikrai “nekala”, o netgi atvirkščiai – prisėsti prie knygų ne visuomet laiko suranda. Anot studentės, jai be galo patinka jos studijuojamas dalykas ir džiaugiasi, jog tai, ką sužino, gali sėkmingai pritaikyti praktikoje. V. Karpavičiūtė šypsodamasi pasakojo, jog kartais, girdėdama dėstytojo paskaitą, jau puikiai supranta tai, ko jis dar nori išmokyti studentus, nes mergina yra ne tik skaičiusi apie tuos dalykus, bet ir su tuo susidūrusi praktikoje.
Tvirtai žinojo, ko nori
Anokia čia paslaptis, jog Vilniaus pedagoginis universitetas tarp studentų ir moksleivių yra įgijęs ne pačią geriausią reputaciją. Mokytojo specialybė dėl didelių darbo krūvių šiais laikais retą kurį žavi. Vilija tikino, jog įstojo ten, kur norėjo, ir nesigaili. Giminaičiai ir keli draugai ją atkalbinėjo nuo sunkios socialinio pedagogo duonos bei patarė rinktis kitokį universitetą, perspektyvesnę ir pelningesnę specialybę. Tačiau, anot kupiškietės, kai tvirtai žinai, ko nori, jokie įtikinėjimai nepakeičia nuomonės. Su kokiu darbu norėtų sieti savo ateitį, ji jau žinojusi būdama tik truputį daugiau nei penkiolikos metų.
Augo kartu su vaikų dienos centru
Būdama penktokė V. Karpavičiūtė pradėjo lankyti Kupiškio vaikų dienos centrą, kur mažieji iš socialiai remtinų šeimų susirenka po pamokų ruošti namų darbų bei praleisti turiningai popietę. Vilijos tėveliai, be jos, turi dar keturis vaikus, todėl ji, išaugusi didelėje šeimoje, visuomet mokėjo dalintis ir pasirūpinti mažesniaisiais.
Po metų mergina jau buvo pati vyriausia iš Kupiškio vaikų centrą lankančių moksleivių, todėl auklėtojos ją kviesdavo padėti įvairiuose renginiuose, pamokyti mažesnius vaikus ruošti namų darbus. Pasak studentės, nuo to laiko ji supratusi, kaip gera padėti kitiems, juk gerumas nieko nekainuoja.
Duodi – gauni
Aplinkiniai neretai Vilijos klausinėdavo, kiek jai moka. Pasitaikydavo, kad mokytojai pašmaikštaudavo, jog turbūt ji nemažai gaunanti, jei aukojanti savo laiką. Net ir dvyliktoje klasėje, kai visas dėmesys turėtų būti skirtas pasiruošimui egzaminų maratonui, Vilija kasdien po pamokų lėkdavo pagelbėti į vaikų dienos centrą. Sužinoję, jog mergina padeda be užmokesčio, vieni pasukiodavo pirštą prie smilkinio, kiti netikėdavo, o treti gerbdavo ją už gerą širdį.
Mergina pasakojo, kad ne tik negaudavo pinigų, bet kartais dėl vaikučių patuštindavo ir savo kišenę. „Argi galima karštą dieną su vaikais vaikštinėjant nenupirkti mažiesiems ledų, jei pati irgi jų užsimanei. Juolab kad kai kurie iš vaikų tikrai neišgali ko nors nusipirkti pasmaližiauti“, – klausia Vilija. Tuoj pat ji priduria, kad duodama kažką, nemažiau ir gauna iš pačių vaikų. Pasak V. Karpavičiūtės, ne materialiniai dalykai jai yra prioritetas.
Plačiau skaitykite „Kupisškėnų mintyse“
——-
Autorius: Sonata MOGYLAITĖ