Pamenam, šiek tiek stebėjomės, jog Kupiškio krašto garsintojo, rašytojo Juozo Baltušio šimtosios metinės, užuot paminėjus jas pagal gimimo datą balandį, buvo nukeltos į “Lingaudalos„ dienas.
Nežinojom, jog siurprizas mums ruošiamas. Juolab kad ir tautodailininkas Algirdas Venckus buvo paslaptingas, tik užsiminė, kad jau yra Kupiškio krašto simbolio meninis sprendimas. Apsistota ties J. Baltušio “Parduotų vasarų„ personažu. Na, taip – Piemenukas.
O kai paaiškėjo, kad iš tikrųjų yra ne tik tos idėjos maketas, bet ir skulptūra užbaiginėjama, – pasišiaušėm: ar tinkamas metas tokiam išlaidavimui.
Tai net kažkoks pasikartojimas iš J. Baltušio biografijos. Dar kartą supykom ant rašytojo, bet netrukus supratom, kad be jo literatūrinės kūrybos talento, be jo asmenybės, suaugusios su mūsų kraštu savasties, negalėsim ištverti.
Tokia minčių kryptimi vyko J. Baltušio jubiliejinio gimtadienio, skaudu, kad jau be Jo, renginys. Išskirtinis vien todėl, kad su skulptūros į savo aplinką, į savo mąstymą priėmimu. Gal ne taip pasakiau? Tiksliau būtų – “su atidengimu„?
Geriausia buvo patiems ten dalyvauti. Praėjusio penktadienio, liepos dešimtosios popietę, prie Kupiškio etnografijos muziejaus. Žmonių – apie pusantro šimto, nekantraujančių, kada bus nuo nedidelės skulptūros nutrauktas apdangalas.
Renginio vedėjos, muziejaus specialistės Kristinos Varnauskaitės paprašyti, tai padarė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos grupelė mokinių, prieš tai suvaidinusi kompoziciją (autorės mokytoja Liudas Kopūstienė ir režisierė Vilija Morkūnaitė) pagal J. Baltušio autobiografinį romaną “Parduotos vasaros„.
Pakviečiamas tokia proga kalbėti garbingas svečias, žymus prozininkas Vytautas Bubnys. Jis sakė negalėtų girtis, jog su J. Baltušiu kartu suvalgęs pūdą druskos, bet gerą žiupsnį – tai tikrai. Ne kartą dviese ir po taurelę išlenkė, iš širdies pasikalbėjo. Prisiminė vyresnio amžiaus ir didelės šlovės rašytoją buvus labai dėmesingą kiekvienam jaunam autoriui, ne žodžiais, o savo kūryba mokė juos pagarbos skaitytojui – pateik jam dvasios peno, o ne skaitalą. Pabrėžė, jog J. Baltušio “Sakmė apie Juzą„ yra ne tik jo paties kūrybos viršūnė, bet ir apskritai mūsų literatūros švyturys. Tačiau Lietuvos atgimimo laikmečiu jau senyvo amžiaus rašytojas savo mintimis ne visada suspėjo su pirmeiviais. Keršyta už tai jo knygų deginimu. Liko vienišas, net ir Rašytojų sąjunga nesiėmė jo aštuoniasdešimtmečio minėjimo. O dabar – gerai, kad statomi tokie simboliai, nepamirštamas didelis literatūrinės kūrybos menininkas, – dėkojo rajono vadovams ir visiems kultūros puoselėtojams rašytojas V. Bubnys.
Paprašytas žodį tarti tautodailininkas, Rudilių Jono Laužiko pagrindinės mokyklos direktorius Algirdas Venckus pasakojo, jog prieš dvejus metus susidomėjo pasiūlymu tautodailininkams sukurti savojo krašto simbolį. Jam atėjo mintis, jog visai bendruomenei galėtų būti artimas sprendimas per J. Baltušio kūrybą. Piemenukas – ir literatūrinis personažas, ir kelių žmonių kartų vaikystės paveikslas.
Skulptūros autorius Henrikas Orakauskas taip pat dalijosi mintimis, kaip ieškojo meninio sprendimo, ir džiaugėsi čia pat išsakomais atliepimais, jog “Piemenukas„ esąs labai dvasingas kūrinys.
Pasak skulptoriaus H. Orakausko, šiuo mažosios architektūros kūriniu jis siekęs išreikšti ir apskritai ganytojo misiją, manąs, kad ir vietą jam tinkamą išrinkę – vienoj pusėj bažnyčia, kitoj – trečias šimtmetis stūksantis mūras, kuriame daug metų buvo mokykla, o pastaruoju laikmečiu – muziejus su matomais ir tik juntamais dvasinio paveldo lobiais.
Kūrinio autoriams dėkojo, apie miesto meninės auros svarbą kalbėjo rajono meras Jonas Jarutis, Etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, Kultūros centro direktorius Rapolas Lukoševičius.
Renginio dalyviai dėmesingai apžiūrėjo čia pat buvusią nuotraukų ekspoziciją iš J. Baltušio gyvenimo, kuriame tiek daug vietos teko Kupiškio krašto žmonėms. Tai buvo nuotraukos, dabar saugomos Kauno Maironio literatūros ir Kupiškio etnografijos muziejų fonduose.
Beje, skulptūros atidengimo proga buvo išleistas ir jos atvirukas.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ