“Metų ūkio„ konkursas, šalies Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) organizuojamas kone ne nuo pirmųjų privataus ūkininkavimo atkūrimo metų, kaskart vyksta ir mūsų rajone.
Šį kartą jo vertinimo komisijos pirmininkas, rajono Savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas ir LŪS rajono skyriaus pirmininkas Valentas Mankūnas pastebėjo: šiuo konkursu nesiekiama išaiškinti visais atžvilgiais pasvertą geriausią rajono ūkį, juolab kad lankomasi tik pas pareiškusius norą tokioje apžiūroje dalyvauti. Pretendentų vertinimo metodika siekiama atskleisti pažangaus ūkininkavimo svarbą, tad nemažai balų laimi tie dalyviai, kurie pakloja daugiausia kvalifikacijos kėlimo pažymėjimų.
“Metų ūkis-2009„ konkurse dalyvavo dešimt mūsų rajono ūkininkų. Tarp jų buvo ir jau anksčiau laimėjusių prizines vietas, ir pirmą kartą aprodinėjančių savo laukus ar fermas.
Kol komisijos nariai aplankyto pretendento klausimyną primargindavo balų, korespondentė šeimininkus pakalbindavo savo ruožtu. Apie gyvenimą ir šiuolaikišką požiūrį į jį – ką gali padaryti dabar, neatidėliok vėlesniam laikui.
Yra ir toks diplomas
Lukoniečiai Zita ir Arūnas Kaušakiai šiuolaikišką pieno ūkį sukūrė per šešerius metus. Bandą jau baigia prisiauginti iki 40 melžiamų karvių. Per tą laiką finansinės paramos gavo pagal tris projektus. Jog ūkis buvo vertas europinių investicijų, patvirtina ir “Žaliasis diplomas„. Tai garantas, kad čia tinkama vieta atlikti praktika studentams, rengti seminarus.
Kaušakiai piktinosi, jog pastaruoju metu yra priversti parduoti pieną vos po pusę lito už kilogramą ir tokių pajamų užtenka tik neatidėliotinoms išlaidoms, bet pasidžiaugė tuo, jog iš valstybės pavyko nusipirkti nemažą plotą žemės ir dabar nuosavos turi jau 43 hektarus, o iš viso dirba 109 hektarus. Vien pievos. Beveik visas šis plotas – jų įsėtų žolynų.
Nebe naujiena tokiame konkurse dalyvauti ir Šaltenių kaimo ūkininkui Valdui Aleknai. Bet jis sakė, jog tvarkosi, kaip jam atrodo geriau, patogiau darbuotis, o ne pasirodymams. Gyvuliams laikyti- daugybė vietos, tačiau neužsimoja tiek, kiek neįsiveiktų vien šeimos jėgomis.
Ketinąs imtis ir netradicinio verslo, į tą pusę jį lenkia bičiulis iš Danijos, įkalbinėja auginti krienus. Galbūt ir pamėginsiąs.
Pakeitė aplinką
Panašiai galėtume apibūdinti ir jaunus ūkininkus iš Antašavos – Neringą ir Valentą Čemerius. Kol kas jie užsiima ir pieno gamyba, ir augalininkyste. Tokį ūkį yra perėmę iš tėvų – Janinos ir Antano Čemerių. Tačiau Valentas prasitarė, jog, jei gautų iš kur prisidurti pusšimtį hektarų žemės, tikriausiai tų 15 karvių visai atsisakytų. O kad šį ūkininką traukia augalininkystė, liudijo ir visko pilnas technikos kiemas, ir gražūs pasėlių laukai.
Naujas statinys, angariukas – gretimai įsigytame sklype, tačiau didžiausias jo plotas atiduotas sodybos įvaizdžiui. Prieš dvejus metus apie tai nė nekalbėta, o dabar čia ir tvenkinys, ir šaltinėlis, ir parkas užveistas. Kaimo plėtros priemonėje dalyvaujantys ūkininkai supranta, jog ir nepigiai kainuojančio aplinkos tvarkymo atidėlioti negalima.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ