Jeigu ne Skirmanto ir Ingos apsisprendimas gyventi Keršuliškiuose, ši didelė Genovaitės ir Stasio Gurklių sodyba būtų vien jų vaikų šeimų susibūrimo vieta atvykus patalkininkauti tėvams ar švenčių progomis. Dabar situacija kita – vienkiemis tapo nemažo ūkio, perduoto į jauniausiojo sūnaus Skirmanto rankas, centru, kuriame gyvena jau trys kartos – tėvai, ūkio paveldėtojo šeima su pirmąja atžalėle.
Atsisakymas ūkininkauti tėvo netrikdė
Pasak Stasio Gurklio, susiklostė tokia padėtis: jam, sulaukusiam pensinio amžiaus, buvo palankios sąlygos pasitraukti iš žemės ūkio produkcijos rinkai gamybos, o Skirmantas jau buvo sukūręs šeimą ir rimtai mąstė, ant kokio pamato tolimesnį gyvenimą ręsti. Pasirinko ūkininkavimą, tad labai didelių pokyčių šio ūkio atkūrėjas ir nepajutęs: pirmiau jis Skirmantą kviesdavosi į pagalbą ūkio darbuose, o dabar sūnus – tėvą.
Per keturiasdešimt metų dirbęs kolūkyje traktorininku, kombainininku Stasys Gurklys pasakojo, jog pasitraukti iš žemės ūkio bendrovės jis nedelsė. Dar 1993 metais atsiėmė Bikonių kaime prieš keliasdešimt metų jo seneliui, o vėliau tėvui priklausiusius 20 hektarų žemės. Per tuos keliolika nuosavo ūkio atkūrimo metų Stasys Gurklys daugiau žemės nepirko, tačiau su nuomojamąja turėjo šimto hektarų valdą. Tokio dydžio ūkį ir perdavęs sūnui Skirmantui. O kiek dabar hektarų jis dirba, tėvo žodžiais, tiksliausiai pasakysiąs pats šeimininkas.
Pasak Gurklio vyresniojo, savo ūkininkavimo laikotarpiu skolintis iš banko nebuvo linkęs, tačiau ir savomis lėšomis įstengė pastatyti naujų ar rekonstruoti buvusius ūkinius pastatus, nusipirko naują „Belorus“ markės traktorių, o šiaip technikos tuo laikotarpiu nestigo, nes jos asmeniškai ar kartu su kitais buvusiais bendrovės nariais gavo už pajus.
O kadangi pats bet kokią senesnės gamybos techniką ir remontuoja, tai dar kartą pabrėžė, kad visada jos ūkyje buvo užtektinai.
Ir tarnautoja, ir ūkininkė
Su Genovaite Gurklienė irgi žvilgterėjome atgal. Teko jai ir kolūkio veršius auginti, ir pieno punkte, ir mokykloje valytoja dirbti. Jų šeimoje augo trys vaikai, tad darbą rinkdavosi, jog turėtų laiko ir namams. Ši sodietė pasidžiaugė tuo, jog ir dukters Linos, ir sūnaus Vyganto šeimos gyvena ne per toliausiai nuo tėviškės ir taip pat kuriasi kaime. O sūnus Skirmantas su žmona Inga iš gretimo kaimo gyvena su jais. „Gyvenamasis namas ir sodybos teritorija tokie erdvūs, kad, jei nenorėtume, galėtume per dieną ir nesusitikti, – nuotaikingai kalbėjo ponia Genovaitė, – tačiau mes dėl sugyvenimo bėdų neturime, valgome ir iš vieno puodo, ir pasiruošiame visai skirtingus valgius. Jaunos šeimos savarankiškumo ir nuolatine tikrai nevaržome.“
Šiuo metu Inga Gurklienė yra dukrelės Rusnės auginimo atostogose, o anksčiau dirbo vienoje prekybos įmonėje buhaltere. „Tokia ir mano specialybė, – pasakojo I. Gurklienė. – Baigusi Kupiškio Povilo Matulionio vidurinę mokyklą, ją įsigijau Utenos kolegijoje“.
Pašnekovė užsiminė, jog nuo buhalterinio darbo neatitolstanti ir dabar, augindama dukrelę, – tvarkanti ūkio dvejybinę buhalterinę apskaitą. Paprastoji ūkinės veiklos apskaita – jau praeityje.
Dar Inga pridūrė, jog šiemet lankė traktorininko kvalifikacijos kursus ir įgijo teisę su šia technika dirbti : „Juk gali prireikti vyrui ir mano pagalbos per darbymetį – sėdu į traktorių su priekaba ir gabenu į lauką ar iš jo kokį nors krovinį“.
Vairuoti automobilį I. Gurklienei įprasta, jauna šeima turi net po atskirą transporto priemonę, tačiau paprastai sėda į tą, kuri arčiausiai keliuko stovi. „Kur tėvukams ar man su Rusne reikia, ten ir važiuojam, Skirmanto, labiausiai iš mūsų ūkio darbais užsiėmusio, su tokiais reikalais ir netrukdome. Bet dirbantį lauke irgi aplankome, nes dukrelė Rusnė neretai ima graudentis, jog labai pasiilgusi tėvelio.
Liuobia veršius
Tikriausiai susidaro įspūdis, jog I. Gurklienės šiokiadieniai nesiskiria nuo miestelėnės. Dukrelę ir tai turi kam palikti – po vienu stogu gyvenantiems močiutei, seneliui.
Bet už vieną ūkio verslą atsakinga ir ji. Jaunieji ūkininkai kasmet augina po keliolika mėsinių galvijų. „Juos liuobti, girdyti – mano darbas“, – sakė Inga.
Kalbėdamasi su šios sodybos ir ūkio kūrėjais, dabar jau pensinio amžiaus Gurkliais, ir jų ūkio perėmėjais, netrukau įsitikinti, jog tėvams užtenka tolerancijos nesikišti į sūnaus verslą, nes iš šalies mato, jog jis ir marti labai domisi ūkininkavimu, dėl visko abu tariasi, o jei kreipiasi patarimo ar paprašo patalkininkauti, tada – prašom.
Prireikė ūkininkavimo žinių
Skirmantas Gurklys anaiptol nesakė, jog nuo vaikystės svajojo dirbti žemę. Svarbiausia jam buvo išmanyti techniką, su kuria dirbo tėvas. Su traktoriumi dirbti išmoko dar paauglys.
Baigęs pagrindinę mokyklą, vaikinas apsisprendė mokytis tuometinėje Kupiškio žemės ūkio mokykloje ir įsigyti ūkininko profesiją. Pastarosios programa buvo plati, tad, pasak Skirmanto, mokėsi agronomijos, zootechnikos, o mechanizacija buvo įdomiausia. Gamybinę praktiką atlikti kitur ir nesižvalgė – ėjo kartu su tėčiu į Akmenytės žemės ūkio technikos kiemą.
Po mokslų Skirmantas išvyko atlikti karinės tarnybos – diena dienon trylika mėnesių, pasieniečiu buvo. Kai grįžo namo, tuometinis nedarbo baubas jau buvo pasitraukęs, pavyko jam įsidarbinti medienos apdirbimo bendrovėje, laisvalaikiu talkininkaudavo tėvų ūkyje. Tačiau kai vedė, tėvų pokalbis su jaunėliu sūnumi buvo itin rimtas: gal imsiąs į savo rankas ūkį.
Sąlygos buvo palankios, net ir galimybė netrukus pasinaudoti Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemone „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“. Pagal parengtą projektą ūkiui modernizuoti jaunasis ūkininkas įsigijo čekų gamybos traktorių, arimo tankinimo volą, koks, S. Gurklio žiniomis, rajone dar retenybė.
Teisybė, tokia parama pasinaudoti esama vieno keblumo – būtina turėti lėšų brangiems pirkiniams įsigyti, o vėliau Nacionalinė mokėjimo agentūra investiciją iki 150 tūkstančių litų visiškai kompensuoja.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ