Per LŽŪ konsultavimo tarnybos rajono biuro veiklos keliolika metų konsultantas gyvulininkystei nesikeitė. Iki šiol pastarajam padaliniui vadovauja Vaclovas Girdvainis, jis atmintinai žino, kaip kūrėsi rajone privatūs pieno ūkiai ir kokia jų būklė dabar. Tad ir pastarajame mokyme – lauko dienoje pateikė šios verslo šakos foną.
Fermų savininkai išaugo mokydamiesi
Naujausiais duomenimis, Kupiškio rajone 1845 gyventojai laiko 7264 karves. Jau kelinti metai veikia dvi su per šimtą melžiamų karvių fermos – Danutės Adamonienės ir Rimos Strazdienės. Nuo 50 iki 100 karvių turi dvylika ūkininkų, nuo 31 iki 50 melžiamų laiko septyniolika pieno žaliavos pardavėjų, o 20-30 karvių bandas turi dvidešimt sodiečių. Laikančių po 2-3 karves susidaro per penki šimtai kiemų, o kad pieno produktų nereikėtų pirkinėti, po vieną „maitintojėlę turi 877 mūsų krašto gyventojai.
Visi pieno prekiniai ūkiai, pasak konsultanto, išplėtoti nuo trijų ar penkių karvių, visi jų savininkai su pieno verslu susipažino dalyvaudami konsultavimo biuro mokymuose. Pastaruoju metu nuolatinių klientų yra per dešimt. Vieni iš jų tvarkosi didelėse fermose, kiti dar tik mokosi šio verslo, tarp pastarųjų yra ir jauno amžiaus žemdirbių, tad tikėtina, kad ir jie nepasiliks su keliolika karvių, o kurs daug stambesnes fermas, nes pieno gamyba, po jai tenkančių išbandymų, tikėtina, taps verslu naujoviškai dirbti ir pasiturimai gyventi.
Valdyti bandą – taikliausias pasakymas
Seminaras – lauko diena vyko svarbaus darbymečio – pašarų ruošimo pradžioje ir labiausiai buvo sutelktas dėmesys į jo kokybę.Tačiau visa tai negalėjo būti atsieta apskritai nuo pieno ūkio – kokio dydžio jo banda, kaip toji banda valdoma, kokiomis sąlygomis ji laikoma.
Pasak mokymo dienos vedėjo, pastaruoju metu pokyčių esama daug – net yra pasiekta šiuolaikinio gyvulių laikymo etalonų – kai karvės ir tvarte vaikšto palaidai, turi guliavietes su guminiais kilimėliais. Tokios fermos mūsų rajone jau dvi – pačios stambiausios. Nors nepeikiami gyvulių „miegamieji“ su keičiamu šiaudų, durpių ar pjūvenų kraiku. Arba ir toks tvartas, kai gyvuliai žiemą mina tvarte storą mėšlo sluoksnį. Pastarąjį galvijų laikymo būdą yra pasirinkęs Puožo kaimo ūkininkas Stasys Šerelis. Augindamas daug javų, jis turi užtektinai pakratų ir sukaupia daug mėšlo.
Kaupas – irgi nepeiktina
Pieno fermų šeimininkams komentuotos ir pašarų gamybos technologijos, tačiau pripažinta, jog praktikuojami ne vien pažangiausi jų būdai. Nes ūkininkui svarbiausia galutinis jo verslo rezultatas, ko susidaro daugiau: išlaidų ar pajamų. Antai vieno iš moderniausių rajone pieno ūkių savininkė D. Adamonienė paskaičiavo, kad jai pigiau vytintą žolę (šienainį) sukti ne į ritinius, o minti į kaupus.
Pabrėžiant ir technologijų reikalavimus, priduriant praktinių žinių, kaip ruošti gyvuliams kokybišką pašarą, vis geru žodžiu buvo minimi prieš dešimtį metų į mūsų rajoną ūkininkų konsultuoti atvykdavę specialistai iš Olandijos. Jų mokymas nesuvėlinti žolės pjūties, nenuskusti kultūrinių pievų, o palikti jų želmenis 5-7 centimetrų, įsidėmėtina ir tik dabar įrenginėjantiems žolynus ūkininkininkams. Vytintoje žolėje daugiausia išlieka maistingųjų medžiagų, tik ritiniuose žolės masė turi būti kietai suspausta ir aptraukta bent 6-8 polietileno plėvelės sluoksniais.
Mokymo renginyje su ūkininkais bendravo ir kompanijos DeLaval atstovas Genadijus Vorobjovas, be fermų modernizavimo, gerai išmanantis, kiek įtakos pieno kokybei turi visavertis karvių šėrimas. Taupysi karvę šerdamas – grauši nagus pajamas už pieną skaičiuodamas. Nesubalansuotas šių gyvulių šėrimas pažeria ir atitinkamų jų susirgimų, pieno išbrokavimų.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ