Jonė Murnikova – viena iš tų miestelėnių, kurios sugeba iš turimo žemės sklypo gauti ne tik šiokios tokios naudos, bet ir kurti jame grožį sau, padėti jį puoselėti ir kitiems.
Moteris pasakojo, jog, turėdama tik kelių arų sklypą sodų bendrijoje, jų šeima įstengė jame laikyti vištų, užsiauginti paršelį, pagaliau atėjusi mintis ne tik savo reikmėms, bet šiek tiek pardavimui auginti daržovių, gėlių daigų. „Gal kai kas ir nustebo, pamatęs mane su augalų dėžutėmis ir krepšiais turgaus pakraštyje, tačiau pirkėjų netrūko, ir dažna moteriškė pridurdavo, jog sodmenis geriau pirkti iš pažįstamo žmogaus, o Jonė kaip tik tokia ir esanti.
Tokiu prisidūrimu prie pensijos J. Murnikova užsiima jau keliolika metų. Pašnekovė dar prisiminė, kad, pasklidus pirmosioms šnekoms apie pagalbinių darbuotojų etatų ligoninėje mažinimą, ji visai nuoširdžiai sakiusi, jog nepyksianti, kad tokia lemtis bus jai pirmajai ir bendradarbiams paaiškinusi, jog turėsianti daugiau laiko savajame mažame ūkelyje tvarkytis.
Tačiau pastarąjį sykį su J. Murnikova kalbėjomes jau nebe jos buvusiame sodelyje, o per septyniasdešimties arų dydžio sodyboje Kupiškio pakraštyje. Parduoti būstą daugiabutyje, kurtis kone vienkiemyje ir jame pensininkaujant darbuotis, buvo judviejų su vyru sprendimas. Per dešimt metų šią sodybą jie suspėjo apvalyti nuo senų medžių, paruošti dirbamos žemės, pasistatyti šiltnamius daigams auginti, o tada likimo buvo skirta jai likti vienai. „Bet ką darysi, – dalijosi moteris savo išgyvenimais, – nekeičiau buvusių sumanymų, nes turiu nuolatinį pagalbininką sūnų Vladą su šeima, čia pat, Kupiškyje, gyvena ir dukters Vilės šeima. Manau, kad ateityje šitoji sodyba ir taps vaikų ir vaikaičių šeimų susibūrimo vieta“.
Pradėta joje tvarkytis nuo trobos, kurioje yra ir duonkepė krosnis, ir malkomis kūrenama viryklė, ir vieną trobos galą ne tik puošiantis, bet ir labai gerai visą šią patalpą šildantis židinys. Pastarasis sprendimas, – tai jau sūnaus Vlado sumanymas.
Sodybos šeimininkė rodė pastatytą pirtelę, svirną, jau kyšančias ūkinio pastato gegnes. Patikimai apšiltintas ir rūsys.
Visa, kas daroma, – išbaigtai ir dailiai, kad nesižvalgydami atgal galėtų imtis naujo darbo.
Na, o Jonės kasdieniniai trepsėjimai – sodybos viduryje, kieme priešais gyvenamąjį namą – didžiulis, visą vasarą žiedais marguojantis alpinariumas su tvenkinėliu, šalia tįsantis iš žolynų sukomponuotas „krokodilas“. „Per keletą metų tas mano kūrinėlis kiek padriko, tačiau dar atpažinti galima, ir vaikaičių rankų prie jo pridėta,“- pasakojo apie savo išmones J. Murnikova.
Šiltnamiuose – daržovių daigai, sodybos pakraščiuose – paprastesnių vasarinių gėlių ir daugiamečių sodinukai.
Vieniems pirkėjams reikia paprastesnių, pigesnių gėlių daigų, kitiems – retesnių, puošnesnių. Tulpių svogūnėlių iš Burbiškio dvaro gėlininkų įsigijo, kai tik jie buvo pradėti pardavinėti, tad ir tarp kupiškėnų gėlininkų jau nemažai jų išplatinusi.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ