Vis dažniau kalbant apie artėjantį elektros energijos stygių, ieškoma alternatyvių šaltinių, todėl ne kartą buvo rašyta mūsų laikraštyje apie svarstymus statyti vėjo jėgaines. Neseniai rašėme, kad viena bendra Lietuvos ir užsienio firma domėjosi mažos vandens jėgainės statyba ant Kupiškio marių.
Šią savaitę vyksiančiame rajono Tarybos posėdyje bus svarstomas klausimas dėl užtvankos ant Lėvens upės nuomos hidroelektrinės statybai, todėl savo nuomonę sutiko išsakyti inžinierius hidrotechnikas Alfonsas Algirdas Švalkauskas, kuris 1964-1997 metais dirbo Kupiškio rajono melioracijos tarnybos viršininku ir turėjo galimybę matyti, kaip buvo statoma Lėvens upės užtvanka, bei dar 12 metų rūpinosi šio tvenkinio priežiūra.
Statybos netikėtumai
„Nesvarbu, kas hidroelektrinę statys, bet jeigu rajono Taryba priims sprendimą išnuomoti užtvanką ant Lėvens upės hidroelektrinės statybai, tai prie visų mums jau žinomų minusų, kuriuos turi ši užtvanka, prisidėtų dar vienas“, – pradėjo pokalbį A. A. Švalkauskas. Pasak pašnekovo, jam pradėjus dirbti, į akis krito, kad turime gerą slėnį įrengti tvenkiniui, todėl buvo parašyti raštai tuometiniam melioracijos ir vandens ūkio ministrui Jonui Veličkai.
Jis pavedė pradėti projektavimo darbus. Tais laikais, kai pradėjo tyrinėti slėnį ir ruošti dokumentaciją, galiojo neapgalvotos techninės sąlygos – ištyrinėję 800 hektarų tvenkinio geologiją, parinko užtvankos vietą, bet paskui joje detalių geologijos darbų nebeatliko.
Pradėję statybas ir nustumdę juodžemį nuo užtvankos vietos, darbus vykdantys rangovai, atrado daugybę šaltinių, kurių vanduo yra labai geležingas. Iškviesti projektuotojai nuramino sakydami, kad tai nėra pavojinga, nes šaltinių vanduo turėtų „sulįsti“ į užtvankos drenažą.
Vėliau kilo problemos įrenginėjant taip vadinamą užtvankos „dantį“ – ten, kur jis turėjo būti, darbus sukliudė dolomitai. Projektuotojai nutarė kalti geležines įlaidas, tačiau jos filtruojamą vandenį ne taip efektyviai sulaiko, kaip tai galėjo padaryti „dantis“.
Į užtvankos vadinamą „kūną“ supilta per 300 kubinių metrų grunto. Prieš pradedant užtvankos statybą, buvo apie 5 metrų aukščio kalvos, kurios vėliau buvo panaudotos užtvankos „kūnui“ įrengti. Neįmanoma, kad toks grunto kiekis būtų vienodų savybių – ten buvo priemolio, priesmėlio, todėl vandens filtracija yra nevienoda. Su savivarčiu atvežus gruntą ir išlyginus jį buldozeriu, niekas nenustatinėjo, kokiu storiu pasidengė gruntas – dvidešimt, ar keturiasdešimt centimetrų. Tai sudaro prielaidas spręsti, kad nėra idealiai sutankintas užtvankos „kūnas“.
Pirmosios bėdos
Pirmosios bėdos dėl užtvankos pradėjo „lįsti“ 1994 metais. Buvo nustatyta, kad kai kurios užtvankos drenažo linijos iš dalies uždumblėjo geležies junginiais ir depresijos kreivė „išlindo“ į sausąjį šlaitą. O tai jau rimtas signalas apie pavojų užtvankos stabilumui.
Padedant Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslininkams buvo sudarytas ir įvykdytas užtvankos drenažo rekonstrukcijos projektas, – depresijos kreivė pažemėjo daugiau kaip metrą. Taip buvo išvengta nuošliaužų formavimosi, dėl kurių galėtų pradėti irti pylimas.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ