Apie Bronislovo Gvazdausko, 76 metų žmogaus, gyvenimą galėtų būti ilgas ir galbūt net kai ko pamokantis pasakojimas. Žinoma, jeigu jį ir pats paįvairintų intarpais apie tuos laikus, kai buvo darbingas ir stiprus. Tačiau viskas yra susiklostę kitaip, apie jį žinome tik iš vienos pusės. Socialinių darbuotojų bendravimo su juo anketose apibūdinamas kaip nelinkęs bendrauti.
Išskirtinio charakterio
B. Gvazdausko, didelių socialinių poreikių asmens, gyvenimą per pastarąjį dešimtmetį lydinčių dokumentų storame aplanke – vien kitų rašyti atsiliepimai, ir nė vieno jam palankaus. Labai sunku spręsti, ar dėl to vien šio žmogaus būdas kaltas, ar labiau prikibusio neįgalumo pasekmė. Bet yra taip – kur jam teko atsidurti, ten nepritapo.
Jį pažinojusiųjų pasakojimu, anksčiau B. Gvazdauskas gyveno Šimonių seniūnijoje. Tačiau Nociūnų kaimo pakraštyje supleškėjus trobai, kurioje ir jam užteko vietos, buvo priverstas kreiptis į rajono Savivaldybę. Šios institucijos Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vedėja Marijona Pečkuvienė prisiminė: šiam rajono gyventojui socialinis būstas buvo suteiktas tuomet Gedimino gatvėje buvusiame bendrabutyje. Tačiau po ilgesnio gydymosi, pagal tuometinę jo sveikatos būklę, B. Gvazdausko tolimesnį likimą sprendė jau Socialinės paramos skyriaus ir Administracijos direktoriaus nurodymai.
Į bendruomenės prašymą atsižvelgta
Palyginti neseniai Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui vadovaujančiai Laimai Bartulienei irgi jau gerai žinomi rūpesčiai, susiję su šiuo interesantu.
Prieš ketverius metus jis buvo įkurdintas Socialinių paslaugų centro Subačiaus senelių globos namuose. Rodos, ko daugiau senyvam ir ligotam vienišam žmogui reikėtų. Bet ten B. Gvazdausko buvimo dveji metai ir likimo draugams, ir šios įstaigos darbuotojams įsiminė vien nemaloniais nutikimais. Nebepakęsdami šio vyriškio nuolatinių pykčio priepuolių, įžeidinėjimų, girtavimo, net grasinimų susidoroti, bendruomenės nariai rašė prašymus, kaip nors jį sutramdyti, ne kartą kreipėsi ir į Policijos komisariatą. Tokie vargai su juo tęsėsi dvejus metus ir išeitis tebuvo viena – pašalinti šį įnamį iš globos įstaigos. Savivaldybės administracijai beliko jį sugrąžinti į ten, iš kur ir buvo į globos įstaigą nuvežtas – į Kupiškio miestą, čia suteikti jam pastogę. Toks manevrinis kone 26 kv. metrų naudingojo ploto socialinis būstas, pažymėtas antruoju numeriu, tuokart buvo laisvas Povilo Matulionio gatvės 15-ajame name be komunalinių patogumų.
Skyrė priežiūrą
Tačiau sudarant B. Gvazdauskui galimybę gyventi kuo savarankiškiau, nes to savo išsišokimais senelių namuose jis ir siekė, vis dėlto buvo pasirūpinta jo socialine priežiūra namuose.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ