Iš civilizacijų istorijos atsimename, kad dideli kataklizmai yra civilizacijos raidos (žlugimo, kūrimosi, kaitos) pagrindas. Dabartinis sunkmetis taip pat mus bloškia į kryžkeles, apmąstymus, vertybių perkainojimą. Ne išimtis ir jaunimo politika – pasijuntame lyg mokyklų abiturientai: be galo laisvi savo svajonėmis, o tuo pačiu dar labai priklausomi nuo galimybių, nuo įvairių gyvenimo formų-reformų.
Vis daugiau nuojautų, kad jaunimo politika praranda kryptį. Pavieniai „ekspertai“ šaukia – patiria fiasko. Gal ir lengva šitaip šūkčioti, kai ekonominiu sunkmečiu daug kas praranda pagrindą po kojomis. Kurlink einame, ką svarbiausia išsaugoti, kaip išlikti? Sumaištis, neaiškios kryptys ugdytojams, neaiškios neformaliojo ugdymo tendencijos, miglota bendra Europos Sąjungos politika. Saugantis išlaisvėjusių Vakarų (skers)vėjų, vis labiau atigręžiama į tradicinę lietuvišką šeimą, socialinėje politikoje taip pat vis labiau akcentuojama vaiko ir šeimos svarba. (Gal maištaujančius individus sunkiau suvaldyti, galvoju sau!..)
Tačiau jaunas žmogus neturėtų būti užmirštas. Visada yra galimybių.
Atviros durys
Mūsų šalyje vis daugiau kalbama apie atvirus jaunimo centrus: atvira ir saugi erdvė jaunimo užimtumui, saviraiškai, socializacijai. Kuriamos jaunimo centrų koncepcijos, „jaunimo darbuotojo“ pareigybės aprašymas. Dairomės į kitų valstybių patirtis. Tuo tarpu, kai Norvegijoje yra apie 600 jaunimo centrų (klubų), visiškai išlaikomų savivaldybių, Graikijoje – išvis nėra jokių jaunimo popamokinio užimtumo galimybių, neskaitant brangiai apmokamų būrelių.
Mūsų šalyje Jaunimo reikalų departamentas skiria (bent jau iki šiol skyrė) lėšų jaunimo centrų išlaikymui, darbuotojų konsultavimui. Deja, su sąlyga, kad tai bus ne biudžetinė įstaiga… Jaunam žmogui, ypač gyvenančiam provincijoje, tai yra galimybė – būti laukiamam, suprastam, tokiame centre jam gali būti pasiūlytos užimtumo formos, kai esi už šeimos ar mokyklos ribų. Kyla amžini klausimai: kaip įsiveikti su probleminiu jaunimu?.. Kaip pritraukti juos iš gatvių, stotelių, barų?.. Kokią alternatyvą įtikinamai pasiūlyti jų kasdienybei?
Diskotekos – pavojinga atgyvena
O problemų yra, jos vis aštrėja. Kad ir aną savaitę – susibėgo mūsų rajono kultūros įstaigų darbuotojai, susitiko su policijos ir valdžios atstovais aptarti itin opios jaunimo šokių problemos. Liūdna, nes jaunimo diskotekos – puiki terpė nevaržomai plisti alkoholizmui, narkomanijai, smurtui… Ir nuo neįtikėtinai jauno amžiaus. Klausiame savęs: ko nori jaunimas? Sako, jaunimas zyzia: „Norim šokių, neturim, ką veikti savaitgalį“, o mes sukam galvas, kaip čia saugiai išgyventi tas kelias valandas, kaip nestatyti į pavojų keleto iš tiesų pasilinksminti atėjusių jaunuolių, kaip išsaugoti ir taip skurdų inventorių, puoselėjamą aplinką?.. Juk nei tėvų, nei bendruomenės atstovų kultūros darbuotojas nepajėgia prisišaukti pagalbon – pernelyg pavojinga… Kyla klausimas – argi šokti nori jaunimas? Ar susipažinti, bendrauti, patys organizuoti teminius vakarus, gerai praleisti laiką? Vargu. Gal tik vienas kitas. Visi kiti – išsikrauti smūgiais, patirti nesvarumo būseną, iki komos apsvaigti… Ir sako: nesmagu kitaip, „ne lygis“, sako: tėvai leidžia (arba patys nežino, kiek visko jų vaikams leidžiama…), sako: reikia išbandyti gyvenime viską, nes paskui reiks rimtai į gyvenimą žiūrėt, sako: neįmanoma priprasti po pirmo karto… Tik jau kitaip kalba Kalnaberžės narkomanų reabilitacijos centre, AIDS centre, psichoterapeutų kabinetuose…
Ir norisi kartoti, kad ne tokia jaunimo ar kultūros centrų misija. Ne tokia tikslinė jaunimo grupė ir ne toks turi būti jų užimtumas. Kalbėti jiems kitaip, kitokiais renginiais, ugdyti jauną žmogų nuo pat mažų dienų, kelti linksminimosi kultūrą. Formaliai, neformaliai. Svarbiausia – atsakingai. Jei jis atėjo iki mūsų: mokyklos, kabineto, laisvalaikio susibūrimo vietos. Individualiai ar organizuotai. Juk jaunas žmogus visada norės šėlti, linksmintis su draugais, krėsti išdaigas, bet visada reikia nubrėžti ribas, parodyti kitokio linksminimosi galimybes, įtraukti į projektus, pokalbius. Juk kiekvienas turime, ką pasakyti jaunam žmogui. Gal ne taip ženklus ir greitai pasirodantis šitokio atviro darbo su jaunimu rezultatas: daug sunkiau (bet gal – vertingiau?), kokio ilgalaikio projekto metu išugdyti 5 jaunuolius, negu 105-iems leisti nevaldomai siautėti atgyvenusių diskotekų metu?.. Ir dar porą savaitgalio dienų po to… Tokie „ereliai“ gali sklaidytis privačiuose naktiniuose klubuose ar savo uždaruose vakarėliuose…
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Gaila MATULYTĖ