Dėl savo kaimyno į redakciją kreipėsi garbaus amžiaus kupiškėnas Kazys Jazokas. Vyriškis papasakojo apie didelių bėdų prispaustą ligotą Vytautą Laiškonį, kurį ir jis, ir kiti kaimynai jau bemaž pusmetis šelpia maistu, nes vyriškis neturi jokių pajamų. Ilgai tas žmogus neturėjo ir kuo krosnį prakurti.
Pasak K. Jazoko, šis žmogus pats savimi pasirūpinti negali, nes po traumos šiaip taip juda tik su ramentais. Kartu su juo gyvenanti moteris irgi verčiasi gal tik iš menkos pašalpėlės. Socialinės paramos skyrius žino apie tai, bet įspūdis toks, jog tvarkyti V. Laiškonio reikalus yra vilkinama. Tiesa, žmogui buvo parūpinta kurui šlapių atraižų.
Po traumos – be jokių pajamų
„Kupiškėnų minčių“ korespondentė nusprendė užsukti pas V. Laiškonį į namus. S. Dariaus ir S. Girėno gatvės nedidukės trobelės priebutyje užkalbinta moteriškė patvirtino, kad čia gyvena ieškomas asmuo ir liepė nesibeldus tiesiai eiti per priemenės kairėje esančias duris. Nedideliame kambarėlyje lovoje gulėjo pusamžis vyriškis. Iš pradžių jis nelabai norėjo leistis į kalbas: „Būsią tik blogiau“. Tačiau žodis po žodžio įsišnekome. V. Laiškonis patvirtino, kad Socialinės paramos skyrius jam, kiek galėjo, tiek padėjo. Štai kieme jų kurui parūpinta atraižų krūva. Dokumentai dėl nedarbingumo nustatymo irgi parengti ir į Panevėžį išsiųsti. Tik laukti sprendimo jau labai prailgo.
Vyriškis papasakojo, kad jis susižalojo praėjusių metų spalio 2 d. krisdamas nuo kopėčių, atremtų į aukštą obelį, ant nugaros. Nuo tada ir prasidėjo jo didžiausi vargai. Neliko jokių pajamų. Jų neturi ir kartu su juo gyvenanti moteris. Iki tol pastaruosius metus jis vertėsi iš įvairių atsitiktinių uždarbių. Tai vienam, tai kitam žmogui malkas sukapodavo arba kitus darbus nudirbti padėdavo. Pramisdavo rinkdamas sraiges, grybaudamas, uogaudamas, žuvaudamas. „Dabar be kojų, apie tai tik pasvajoti lieka. Reik tikėtis, kad jos sugis. Jau su ramentais po kambarį klibinkščiuoju ir iki kiemo nuslenku. Gal sparčiau stočiausi ant kojų, jei galėčiau vaistų reikiamų nusipirkti, jas tirpstančias atgaivinti. Dabar belieka laukti valdžios malonės. Sunku. Visą žiemą be elektros prabuvome. Kai galėjau, ir aš visoms bobutėms geras buvau talkininkas, o dabar krizė“, – pasakojo apie savo gyvenimą pašnekovas.
Šelpia senieji gatvelės gyventojai
Paklaustas apie darbo stažą ir amžių, V. Laiškonis sakė, kad jam 58-eri, yra dirbęs vairuotoju, autošaltkalviu. Pastovumo neliko po pertvarkos, nors darbų niekada nestigo, kaip mokančiam prie technikos pasikrapštyti, stipriam vyrui.
Namukas, kuriame dabar gyvena V. Laiškonis – senelių palikimas. Čia iki mirties gyveno ir jo mama. Vyriškis sakė, kad šeimos sukūręs nebuvo, vaikų nesusilaukė. Turi seserį, gyvenančią Vilniuje, bet ir ji negalios suspausta, sunkiai verčiasi ir jam pagelbėti negali.
Mums besišnekučiuojant kambarėlio duris pravėrė V. Laiškonio kaimynė Jadvyga Piligrimienė. Moteris atėjo pasiūlyti burokėlių sriubos: „Tegu ateina tavo gaspadinė pas mane viralo pasiimti“. J. Piligrimienė sakė, kad visi nuo seno netoliese gyveno, kartu augo ir jų tėvai, ir vaikai. Kaip nepadėsi savo artimam. Reikia būti žmonėmis. Betgi ar pensininkų pečiams toks ilgalaikis rūpestis. Galėtų labiau ir socialiniais reikalais besirūpinantys valdžios žmonės aktyvesni būti. „Kas nuveš mūsų bėdžių pas gydytojus, į Panevėžį, kai reikės dėl to negalios nustatymo. Mes nė vienas transporto neturime. Be pinigo iš vietos nepajudėsi“, – bėdojo geraširdė kaimynė.
Plačiau skaitykite „Kupišknėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ