Neseniai vykusiame Lietuvos žvejų ir medžiotojų draugijos suvažiavime buvo svarstomos Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo pataisos, kurios Seime yra jau ruošiamos.
Nors įstatymo pataisų bus ir žvejams, tačiau daugiausiai diskusijų sukėlė siūlomos pataisos, susijusios su medžiokle.
Mintimis apie įstatymo pataisas pasidalino Medžiotojų ir žvejų draugijos Kupiškio skyriaus pirmininkas Bronislovas Domža, draugijos narys Albinas Vaižmužis, medžioklės žinovas Bronislovas Juodviršis.
Numatomos įstatymo pataisos
Pasak B. Domžos, suvažiavime nagrinėjant medžioklės įstatymo pataisas buvo daug diskutuota, kaip numatomos pataisos pakeis medžiotojų ir žemės savininkų santykius. Įstatyme siūloma privatiems medžioklės plotams sudaryti minimalų medžioklės plotų vienetą sumažinti iki 300 hektarų – dabar buvo 1 000 hektarų.
Pataisoje numatoma, kad privačių medžioklės plotų vienetus galėtų sudaryti žemių, miškų bei vandenų savininkas, turintis medžiojimo teisę. Mažiausią medžioklės plotų vieneto plotą (300 ha) privalėtų turėti vienas žemių, miškų bei vandenų savininkas (valdytojas) arba privalėtų sudaryti sutartis su gretimų žemių, miškų bei vandenų savininkais (valdytojais) taip, kad nebūtų pažeistas medžioklės plotų vientisumo principas.
„Mano nuomone, toks medžioklės plotų susmulkinimas naudos neduotų – tai atsilieptų gyvūnijos populiacijai, ypač kanopinių žvėrių, – sakė B. Domža. – Kai kuriose šalyse medžioklės plotų vienetai siekia 2 000-5 000 hektarų. Kita problema – sutarčių su žemės savininkais sudarymas, nes pas mus labai nedaug stambių žemės plotų savininkų, todėl bus sudėtinga surasti tuos savininkus, kurie turi vos kelis hektarus žemės. Yra savininkų, kurie žemę turi mūsų rajone, o gyvena kitur“.
Anot B. Domžos, sutartys ir dabar buvo sudaromos su kai kuriais žemės savininkais, o tie žemės savininkai, kurie nenorėjo, kad būtų medžiojama jų nuosavybėje, turėdavo rašyti pareiškimus.
Priekaištai medžiotojams ne visada pagrįsti
Pasak B. Juodviršio, tenka išgirsti žemės savininkų priekaištų, kad medžiotojai vykdami į medžioklės plotus išvažinėja jų pasėlius, neprižiūri kelių. „Tai nėra visiškai teisingi kaltinimai, nes kartais savininkai savo laukus suaria lygi pat pagriovių, nepalikdami pravažiavimų, nesilaikydami numatytų reikalavimų, todėl tenka važiuoti per dirvonus, – sakė B. Juodviršis. – Nereikia pamiršti, kad pamiškėmis važinėja ne tik medžiotojai, bet ir miško kirtėjai, todėl kartais sulaukiame ir nepelnyto savininkų pasipiktinimo“.
Išeitis – bendradarbiavimas
Didelį medžiotojo stažą turinčio Albino Vaižmužio nuomone, kad ir koks būtų priimtas įstatymas, pirmiausiai reikia abiem pusėms tartis, bendrauti. „Jeigu žemės savininkai ir medžiotojai ras bendrą kalbą – nesusipratimų nekils. Kartais, kad padaryta žala, pranešama tik po kelių mėnesių, o pagrindinis tikslas – gauti kompensaciją dėl padarytų nuostolių, – sakė A. Vaižmužis. – Šernas nelauks, kol atvyks medžiotojai, todėl žemės savininkai turi nuolat bendrauti su medžiotojais ir informacija keistis operatyviai“.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų vardu išplatintame kreipimesi į Seimo narius sakoma, kad sėkminga tolimesnė veikla bus tada, kai glaudžiai bendradarbiaus žemių, miškų savininkai, medžiotojai, žvejai, valstybinės institucijos, priimti įstatymai neturėtų sukelti konflikto tarp suinteresuotų pusių. Medžiotojai pripažįsta nuosavybės teisę, tačiau medžioklės, kaip įgimtos teisės, realizavimo problema sprendžiama suteikiant miškų ir žemės savininkams galimybę išsakyti jų pasirinkimą – leisti ar ne jų nuosavybėje medžioti.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ