Aklagatvis. Taip apibūdinama Kupiškio miesto dalelė, įvardyta Dolomitų gatve. Joje – aštuoni gyvenamieji namai. Toje vietovėje yra ir naujakurių, ir gyvenančių čia nuo gimimo.
Antai Bernadeta Misiūnienė pasakojo, jog toje vietoje Smetonos laikais vieną hektarą žemės už tūkstantį litų nusipirko jos tėvas. Tačiau sovietiniais laikais šio nekilnojamojo turto jų šeima neteko ir tas plotas vėliau buvo išdalytas sklypeliais naujoms statyboms. Prieš keliolika metų, pradėjus grąžinti nacionalizuotą žemę tikriesiems jos savininkams, už savąją dalį B. Misiūnienė gavo šūsnį „vagnorkų „. Tik vėliau suprato, jog iš dviejų pasiūlymų toks jos pasirinkimas buvo blogiausias.
Jau per penkiasdešimt metų toje gatvėje gyvena Ona Jankauskienė. Ne tik šios moterys,- bet kuris čiabuvis gali papasakoti, kaip čia jie kūrėsi, stengėsi kuo gražiau aplinką sutvarkyti, buities patogumus tobulinti. Tačiau kaimynai visais laikais susitikę pasibėdodavo, kas jiems įsipykę.
Kai ko išsireikalauja
O. Jankauskienė pasakojo: jos sodybėlė prie pat tos siauros gatvės, kurios viduriu ir pėsti, ir važiuoti – lygiomis teisėmis. Važiuodamos mašinos aptaškydavo ne tik tvorą, bet ir langus – prireikdavo šepečio, jog nušveistų. Tačiau pastaraisiais metais šiek tiek pasirūpinta ir jų gatvele – išlygintos duobės, vietoj žvyro papilta skaldos, tačiau jog būtų išasfaltuota, nors prieš keletą metų ir buvo sujudę, – neįstengė iš Savivaldybės išreikalauti. Juolab kad iki tos svajonės išsipildymo (negi maži vaikai – supranta) dar daugybė kitų darbų turėtų būti atlikta.
Bet žmonės vertina ir paprastesnes, jų aklagatvio neaplenkiančias paslaugas. Žiemą po pustymo užsuka komunalininkų sniego valytuvas, gatvelė – su didele nuokalne, todėl atvežama ir žvyro-druskos mišinio, jog, kai slidu, galėtų patys gyventojai pabarstyti. “ Tik prašytume, kad tam žvyrui laikyti dar ir dėžę mums pridėtų“, – užsiminė aštuntąją dešimtį įpusėjęs Juozas Misiūnas.
Labiausiai užtvindavo Keršulių kiemas
Iš tokių užuominų tikriausiai galima susidaryti nuomonę, jog Dolomitų gatvės miestelėnai nuolat turi dėl ko kreiptis į Savivaldybę. „Čia išvardijome tik smulkmenas ,“ – tvirtino jau minėtas pašnekovas. – Prieš keletą metų išsireikalavome, kad vis dėlto mūsų gatvelėje būtų įrengti lietaus ar polaidžio vandens rinktuvai.“
Dėl pastarosios bėdos bene labiausiai kentėdavo Bronės ir Alfonso Keršulių sodyba, kiekvieną pavasarį paskęsdavo ne tik jų daržas, bet ir rūsys. Nuo tada, kai įrengė šuliniukus, sausiau ir Morkūnų bei kitose pakalnės sodybose. Pašnekovai prisiminė, jog ankstesnis meras sakęs, kad Dolomitų gatvės gyventojų labui iš miesto tvarkymo limito tuokart buvo išleista apie 37 tūkstančiai litų. Apie tai, kad nenorėtų ir dabar likti užmiršti, be minėtų pašnekovų, su korespondente jiems rūpimą situaciją aptarinėjo taip pat Vidmantas Kalkys, Aloyzas Ramanauskas, Zita Macerenkienė ir kiti.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ