Praėjusį ketvirtadienį Panevėžio apskrities viršininko administracijoje buvo surengtas pasitarimas dėl galimo Lietuvos administracinio perskirstymo, kuriame dalyvavo keli Seimo nariai, Apskrities administracijos vadovai, rajonų merai ir kiti oficialūs asmenys.
Apie būtinybę pertvarkyti Lietuvos apskritis kalbama jau ne vienerius metus. Prieš praėjusius rinkimus į Seimą konservatoriai eilinį kartą kalbėjo, kad jiems atėjus į valdžią šios institucijos pertvarka bus pradėta nedelsiant.
Ar nežino, ar nenori?
Jau seniai žinoma, kad kalbos prieš rinkimus ir realūs darbai po jų visada skiriasi kaip diena nuo nakties, todėl ir apskričių pertvarka pakentės, o gal jos iš viso nereikės imtis. Prieš pat Naujuosius kelių naktinių posėdžių metu valdančioji dauguma priskaldė tiek malkų, kad, matyt, ir patiems pasidarė nebe jauku. Gal būt todėl apskričių reformos jau neskubama daryti, kad vėl valdantieji neįpultų veidu į purvą ir dar kartą nereikėtų atšaukinėti jau priimtų įstatymų.
Kita vertus, kažkodėl niekas nebenori įvardinti, kokiu tikslu tos apskritys iš viso buvo sugalvotos. Juk dabar apskričių turimas funkcijas lengvai gali perimti savivaldybės. Reikia tik politinės valios. Kodėl jos nėra? Atsakymas paprastas – kai valdantiesiems nebeužtenka postų Seime, Vyriausybėje ar net savivaldybėse, galima pasiieškoti šiltų vietelių apskrityse. O visokie svarstymai apie tai, kad reikia valdžią maksimaliai priartinti prie žmogaus, kad šiam nereikėtų savo reikalų spręsti kuriame nors kitame regione, galvojantiems kelia net ne juoką, bet susierzinimą.
Pasiūlymų kiek tik nori
Pasitarime Seimo narys Laimontas Dinius pristatė keturis Apskričių pertvarkymo variantus. Pagal vieną variantą Lietuva galėtų būti suskirstyta etnografiniu principu, pagal kitą – galėtų būti penki regionai, kurių centrai būtų penki didžiausi Lietuvos miestai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys.
Trečias būdas – Lietuvą suskirstyti į tris regionus, kurių centrai būtų Kaunas, Klaipėda ir Panevėžys, o Vilnius taptų atskiru administraciniu vienetu.
Galų gale yra ir pasiūlymas nieko nekeisti, paliekant iki šiol buvusias visas dešimt apskričių. Kiekvienas tų pasiūlymų turi savo simpatikų ir kritikų.
Žinoma, kad Seime klaidžioja ir dar keli pertvarkos variantai. Kai jiems bus sugalvotas bet koks, kad ir nelabai įtikinamas motyvas, variantai bus pateikti svarstyti. Dabar jau veikia nauja mada Seime – mums jau pavyko pridaryti absurdų, dabar darykite patys, pasirinkdami vieną iš kelių pasiūlytų variantų.
Atitiktų tik vienas
Kol kas nėra visiškai aišku, kam ta apskričių reforma apskirtai reikalinga. Jeigu tai būtų valdymo sąnaudų mažinimo motyvas, būtų tik pagirtina.
Tačiau dabar bandoma aiškinti, kad suskirsčius Lietuvą į regionus, bus galima gauti daugiau Europos pinigų, nes ES iki šiol į Lietuvą žvelgia kaip į vieną regioną ir skiria tiek lėšų, kiek jam priklauso. Jeigu Lietuvoje būtų trys regionai, vadinasi, būtų galima tikėtis trigubai daugiau pinigų.
Jeigu sutiktume su tokia logika, tada nėra ko svarstyti nė vieno kito apskričių pertvarkos varianto, išskyrus tą, kuriame numatyti trys nauji regionai ir atskiras Vilniaus administracinis vienetas, kuriam dar nesugalvotas pavadinimas. Mat pagal Europos Sąjungos kriterijus regione turi gyventi 800 tūkstančių žmonių. Bet koks kitas Lietuvos administracinis pertvarkymo variantas jau nebeatitiktų minėto kriterijaus.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Gintaras JURGĖLAS