Iš ryto, vos prašvitus, su grąžtais ir meškerėmis skubantį Kupiškio marių link galima sutikti ne vieną žveją. O savaitgaliais čia pažvejoti atvyksta labai daug poledinės žūklės mėgėjų iš aplinkinių rajonų: Pasvalio, Biržų, Panevėžio.
Pasak žvejų, tokios puikios progos praleisti negalima, kai puikus žiemiškas oras ir stiprus ledas, kojos pačios veda prie marių.
Kalbinti žvejai lyg susitarę tvirtino, kad šiuo metu ledo storis yra 25-30 centimetrų, todėl jokio pavojaus juo eiti nėra.
„Čia net su keturračiais motociklais buvo atvažiavę pasivažinėti ant ledo – oi, kokius triukus išdarinėjo, – sakė žvejai. – Jie mums netrukdo, nes važinėjasi prie kranto, o mes žvejojame beveik vidury marių“.
Ir tikrai, tvenkinio tolumoje buvo matyti palapinės – jos padeda apsisaugoti nuo vėjo, nors, kaip sakė vyrai, kai kimba žuvis, tai ir vėjo nebejaučiantys.
Algis Bagdonavičius žvejoja nuo pat jaunų dienų, todėl yra gana patyręs žvejys – žino, kaip pagauti žuvį. „Išsigręžiu skyles, iš vakaro truputį pašeriu žuvis, paskui dar ryte – tada ir kibimas geresnis“, – sakė A. Bagdonavičius.
„Kai labai šalta, nėra didelio laimikio – žuvims šaltis irgi nepatinka, – juokavo Borisas Lis. – O šiaip žuvys geriausiai kimba ryte arba vakare. Dabar pagrindinis laimikis, žvejų kalba sakant, yra „faniera“ – karšis“.
Abu žvejai jau iš tolo pažino savo kolegų ant ledo boluojančias palapines. Iš jų pokalbio buvo galima suprasti, kad dauguma žvejų čia susitinka nuolat ir turi apie ką pakalbėti ar pasidžiaugti laimikiu.
„Esame pensininkai, todėl galim sau leisti per dieną būti ant ledo – o ko daugiau reikia – graži gamta, grynas oras“, – juokavo vyrai.
Į klausimą, ar nebijo eiti žvejoti prie pat vadinamo „Velnio katilo“, atsakė, kad ne – patirtis pakužda, kiek ir kada galima rizikuoti, nors, anot Boriso, marios – ne upė ir čia įsmukus po ledu vargu ar pavyktų išsikapstyti, nes marių gylis siekia devynis, o kai kur – ir dešimt metrų.
Nueinantiems žvejams palinkėjau sėkmės, tačiau Borisas pataisė: „Sakyk, nei žvyno, nei uodegos – taip žvejams geros žvejybos linki“.
——-
Autorius: Neringa BUTKEVIČIŪTĖ