Vis brangstant elektros energijai, o ateityje dar ir numatomam jos trūkumui, ne vienas pagalvoja, kad visai neblogai būtų turėti savo elektros energijos šaltinį.
Kol kas Lietuvos laukuose dar nematyti besisukančių vėjo jėgainių, bet kas žino – gal po kelerių metų tai taps mūsų kasdienybe.
Vėjo jėgainės – ne naujokės
Pasirodo, kad vėjo jėgaines žmonės statė jau prieš 120 metų. Pradžia buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose, o į Europą jos atkeliavo truputį vėliau – prieš 117 metų. Šioje srityje tada lyderio pozicijas užėmė Danija, nes 1918 metais vėjo jėgainių pagalba pagamindavo 3 procentus šalies elektros energijos.
Pirmasis didelis susidomėjimas šiuo elektros energijos gamybos šaltiniu kilo po 1973 metų pasaulinės naftos krizės, o dar vienu vėjo energetikos renesansu galima vadinti 1990-uosius.
Šiuo metu 60 pasaulio valstybių naudoja vėjo jėgaines, kur pagal bendrą vėjo jėgainių galią pirmauja Vokietija, antroji yra Ispanija, trečia – Jungtinės Amerikos Valstijos.
Nors įvairių apklausų duomenimis, Lietuvos gyventojai pirmenybę iš visų energetikos technologijų teikia vėjo energetikai, tačiau šalyje pasigendama jai plėtoti palankios politikos ir vidinės iniciatyvos.
2008 metų sausio 1-osios duomenimis, Lietuvoje veikė 13 vėjo elektrinių, kurių bendra galia sudarė 53 MVV.
Kol kas tik kalbos
Europos Sąjunga (ES) vienu iš didžiausių savo prioritetų laiko vėjo energetikos politiką. Mes, pasak europarlamentaro Šarūno Biručio, kol kas visas viltis siejame su Ignalinos atomine elektrine (AE).
„Kalbos, kad Ignalinos AE darbas bus pratęstas – visiška nesąmonė, – sakė Š. Birutis. – Vykęs referendumas dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo – dūmų uždanga, nes taip norima visą atsakomybę suversti tautai. Štai, patys nenorėjote, kad elektrinės darbas būtų pratęstas, tai ir mokėkite brangiau, – bando pasiteisinti kai kurie politikai. Juk visi žinojo, kad tas referendumas neįvyks, o jeigu būtų įvykęs, rezultatai nieko negalėjo pakeisti. Nebent būtų kilusios dar didesnės antieuropinės nuotaikos“.
Pasak Š. Biručio, sutartis dėl Ignalinos AE uždarymo pasirašyta ne su komisija, o su visomis ES valstybėmis, todėl kalbos, kad mūsų atstovai vyksta derėtis dėl elektrinės darbo pratęsimo, neatitinka tiesos. „Ten nėra su kuo derėtis. Jeigu jau tokia situacija, tai turėjo aktyviai dirbti ambasados ir kalbėti su kiekviena ES valstybe atskirai ir ieškoti kompromisų“.
Lietuvai reikia auklės
Anot pašnekovo, kaina už elektros energiją nekris, nes šiuo metu nėra konkurencijos. Visame pasaulyje elektros perdavimas priklauso valstybei, o paskirstytojai ir gamintojai – privatūs. Deja, Lietuvoje viskas suka kita linkme, o ES privataus kapitalo tikrai nefinansuos.
„Gerai, kad ES mums neleidžia „blūdyti“, o jeigu dar bus patvirtinta Lisabonos sutartis, tai priežiūra tik sustiprės. Parodėme, kad savarankiškai spręsti energetikos klausimų nemokame, – sakė Š. Birutis. – Ignalinos uždarymui skirta 800 milijonų eurų, tačiau mes tik pykstamės su latviais, nes nenusprendžiame, kas elektrinę statys. Pinigai yra, o konkrečių veiksmų – ne“.
Prakalbus apie vėjo jėgainių plėtimą Lietuvoje, europarlamentaras sakė, kad kol kas šioje srityje taip pat nieko konkretaus nėra padaryta. To priežastis – stambiųjų verslininkų nenoras prarasti energetikos monopolį bei korupcija aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.
„Ne veltui skamba naujųjų elektros „valdovų“ šūkis „Apie gerą kainą pagalvota“. Tik ar ta kaina bus gera, mums, elektros vartotojams, kyla didelės abejonės“, – sakė Š. Birutis.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ