Sekmadienį Lietuvoje vyks rinkimų į Seimą antrasis turas. Jame dalyvauja 68 poros kandidatų vienmandatininkų. Kas taps seimūnais ir kaip galutinai atrodys partijų rikiuotė, sužinosime jau netrukus. Iš arčiau susipažinti su visais kandidatais, besibalotiruojančiais į Seimą Biržų-Kupiškio ir Anykščių-Kupiškio rinkimų apygardose, kupiškėnams šiemet buvo suteikta ne viena proga. Praėjusį antradienį mūsų mieste jau trečiąjį kartą vyko politiniai debatai „Rinkis rimtai“. Juos organizavo „Piliečių santalka“ ir laikraštis „Kupiškėnų mintys“. Debatus vedė žurnalistas Gintaras Jurgėlas.
Šiuose debatuose dalyvavo į antrąjį rinkimų turą patekę kandidatai: Anykščių-Kupiškio rinkimų apygardoje Antanas Baura (Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga) ir Arvydas Anušauskas (Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija) ir Biržų-Kupiškio rinkimų apygardos kandidatas Aurimas Frankas (Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija). Deja jo konkurentas šioje apygardoje Valdemaras Valkiūnas (išsikėlė pats) debatuose nepasirodė, nors atvykę jo patikėtiniai buvo suteikę vilties, jog šis kandidatas į seimūnus gali pasirodyti pavėlavęs, nes esąs kitame susitikime su rinkėjais.
Tradiciškai leista prisistatyti pirmą kartą dalyvaujančiam debatuose A. Baurai. Šis kandidatas priminė, jog 2000-2004 m. metais buvo išrinktas Seimo nariu toje pačioje rinkimų apygardoje. Šiuo metu einąs Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas. Našlys. Turi tris vaikus ir vieną anūką. Už savo konkurentą yra aštuoneriais metais vyresnis – 53 m.
Politikų teirautasi, ar korektiškai vyko pirmasis rinkimų į Seimą turas. Gal ką keisti reikėtų? A. Anušausko nuomone, ypatingų pažeidimų nebuvę. Gana aktyviai buvo draskomi kandidatų plakatai. Jis pats jų pristigęs dar nepasibaigus rinkimų agitacijos laikotarpiui. Šiaip tai rinkimų kova vyko korektiškai. Gaila, kad Anykščiuose nebuvo surengta jokių debatų. Kandidatai individualiai rinkėjams pristatinėjo savo programas. A. Frankui tai buvusi pirmoji tokių rinkimų patirtis. „Manęs biržiečiai, matyt, nemyli. Plakatų nedraskė. Jų dar turiu“, – negailėjo sąmojo kalbėdamas apie tai šis politikas. Jo nuomone, buvę smulkių rinkimų agitacijos pažeidimų, gandų, jog kažkas lyg ir už „šnapsą“ perka palankumą ir pan. Ir jis pats buvo sulaukęs pasiūlymų pastatyti alaus bokalą ir taip pelnyti prielankumą. Tuo nepasinaudojęs. Be to, ir per spaudą buvo apie save išgirdęs visko, ko nebuvo girdėjęs. „Vyriausioji rinkimų komisija rimtų pažeidimų nenustatė. Tad visas tas nuosėdas reikia palikti praeičiai. Rinkimai – ne pasaulio pabaiga. Reikės su tais žmonėmis susitikti, sveikintis. Didesnio korektiškumo vykstant rinkimų kovoms reikėtų. Tikiuosi, jog ateityje taip ir bus“, – kalbėjo A. Frankas. A. Baura, kaip labiausiai patyręs politikas, sakė, jog duok, Dieve, kad visi rinkimai taip praeitų, kaip šie. Tebuvę tik smulkių nesklandumų. Jam ramybės neduoda tik vienas klausimas, kaip Teisingumo ministerija galėjo registruoti neturinčią programos šoumenų partiją? Ateityje apie tai reikėtų pagalvoti.
Kuo geresni už savo oponentą? Atsakydamas į šį klausimą, A. Frankas sakė visada randąs laiko susitikti su visais rinkėjais, o jo konkurentas to nesugeba. Trečiąkart savo oponento nematąs. Labai norėtųsi su juo padiskutuoti. Tad galįs daryti išvadą apie save, kad esąs jaunas žmogus, mokantis apskaičiuoti savo jėgas tolygiai ir sugebąs visada būti šalia savo rinkėjų. O konkurentas gal jau pavargo? A. Baura pripažino, kad jo konkurentas – garbingas mokslo žmogus.
Tačiau jo paties privalumas esąs tas, jog jis – anykštėnas. Čia jau daug metų gyvena, dirba, čia jo vaikai gimę, augę ir kai kurie čia sugrįžę ar ruošiasi grįžti gyventi. Be to, jis jau turįs ir seimūno patirties. Kaip buvęs Žemės ūkio skyriaus vedėjas, kaip administracijos direktorius, gerai žinąs šio krašto žmonių lūkesčius ir bėdas. A. Anušauskas pirmiausia pašmaikštavęs, jog rinkėjams nereiksią mokėti už jo bendrabutį. Po to pridūręs, jog iš 200 klausimų, kuriuos jam per susitikimus yra pateikę rinkėjai, tik 2 tebuvę apie žemės ūkį. Viena aišku, kad ir anykštėnams, ir kupiškėnams rūpi visos gyvenimo problemos. Bene svarbiausias jo privalumas, kad Seime teks dirbti didžiausioje frakcijoje. Baigus šiam kandidatui pasisakyti, A. Baura, pajutęs, kad svarstyklės krypsta ne jo naudai, spėjo įterpti repliką, kad ir už jo bendrabutį rinkėjams nereikėsią mokėti. Mat turįs Vilniuje 18 kv. m kambarėlį bendrabutyje, kurį buvo sūnui nupirkęs.
Už kokias koalicijas pasisakytų, kokios tos koalicijos naujajame Seime galėtų būti? Į šias spėliones politikai leidosi atsargiai. A. Baura prognozavo, jog iš 6 valstiečių liaudininkų kandidatų bent 4 patekus į Seimą – būtų didelis laimėjimas. Mat frakciją galima sudaryti mažiausiai iš 7 narių. Jei, pvz., Lenkų rinkimų akcijos keli seimūnai atsirastų, dar prisikalbinus vieną kitą pavienį kitų politinių partijų atstovą, tokia frakcija galėtų egzistuoti ir būti nemažas kąsnis ir centro dešinės, ir centro kairės politinėms jėgoms. Anot jo, Seimo margumas politine prasme nereiškia, kad jis bus prastesnės sudėties. A. Anušauskas laikėsi pozicijos, kad reikėtų palaukti antrojo Seimo rinkimų turo rezultatų ir tik juos išgirdus kalbėti apie galimas koalicijas. Svarbiausia bus – sutarti, ką ir kaip daryti. A. Frankas laikėsi panašios nuomonės, jog reikia palaukti rinkimų baigties. Tačiau reikėtų dirbti su tais, kurių programos sutampa. Programų pagrindu turėtų formuotis koalicijos. Kita vertus, gal tas programas reikės padėti į šalį ir ieškoti kitokių sąlyčio taškų, kad būtų stabdomas mūsų valstybės ritimasis žemyn finansine ir ekonomine prasme.
Iš salės nuskambėjo klausimas, ar bus imtasi žygių, kad būtų uždaryta Valstiečių liaudininkų partija, kadangi jos lyderė K. Prunskienė anksčiau buvo pripažinta, jog bendradarbiavo su KGB, nors vėliau tai ir paneigta. A. Frankas prisipažino, kad su šia partija Biržų rajono taryboje bendradarbiauja. Jo nuomone, tai ne partijos, o žmogaus klausimas. Jei kaltas, turi atsakyti. Pasmerkti visos partijos negali. Partija turi išsakyti savo nuomonę dėl tam tikrų asmenų. Teismo sprendimų jis negalįs komentuoti. K. Prunskienės bylos nematęs, jos teismo posėdžiuose nedalyvavęs. Esam teisinė valstybė. Teismas turi spręsti. Žinoma, mūsų teisinėje sistemoje spragų dar esama. A. Anušauskas pridūrė, jog jam tekę tą bylą skaityti. Šiuo klausimu neturįs didelių iliuzijų. Čia reikėtų kalbėti apie etikos ir panašius dalykus. Iš jos skaidrumo reikalauti neįmanoma.
Iš salės nuskambėjo klausimas, kodėl Valdemaras Valkiūnas nepritarė viešosios įstaigos „Vaiko užuovėja“ parengtam vaikų globos namų pastato stogo rekonstrukcijos projektui iš ES lėšų? A. Frankas paaiškino, kad V. Valkiūnas čia įžvelgė neskaidrų lėšų panaudojimą. Buvo pareikalauta vardinio balsavimo. Projektui pritarta. Ši įstaiga rūpinasi Savivaldybės vaikais našlaičiais ar likusiais be tėvų globos. Iš dalies jos veiklą finansuoja ir Savivaldybė. Darbams atlikti vyko konkursas. Šiuo metu tų globos namų stogas uždengtas, vaikai turi geresnes gyvenimo sąlygas. Ar jie to nenusipelnė?
Kandidatų teirautasi, ar Lietuvoje viskas gerai su demokratija? Pasak A. Anušausko, demokratija – nėra duotas iš aukščiau dalykas. Tėra tam suteiktos sąlygos. Kuo jų turinį užpildysime, priklauso nuo mūsų. Esam parlamentinė valstybė. Šios institucijos žodis – lemiamas. Prezidentas nevykdo kontrolės funkcijų, kur gali. Pvz., jis yra atsakingas už teisėjų klaną. Seimas dažniausiai įvairių institucijų veiklos ataskaitas priima be pastabų. Tai irgi prastos kontrolės pavyzdys. Partijos – irgi sistemos ašis. Visuomenė jomis menkai pasitiki. Tas nepasitikėjimas atsirita ir į Seimą. Jo populiarumo reitingai labai prasti. Daug trūkumų yra valdžios institucijose. A. Franko nuomone, esame parlamentinė valstybė su prezidentinės valstybės apraiškomis. Prezidentinių galių nereikėtų nuvertinti. Negalima sudvejinti įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Ydinga praktika, kuomet Seimo narys gali būti ir ministras. Tai prieštarauja valdžių pasidalijimo principui, nors Konstitucija tam neprieštarauja. A. Baura sakė, kad Konstitucija yra demokratijos garantas. Jis esąs Konstitucijos kardinalaus keitimo priešininkas. Prezidentas daugiau rūpinasi užsienio politika ir šiuo metu tas konstitucines pareigas atlieka neblogai. „Negi jūs norite suteikti prezidentui daugiau galių, turėti tokį prezidentą kaip Lukošenka? Mes per rinkimus išsirenkam tuos žmones, kurių norim. Ką kaltinsit, kai K. Prunskienės nebebus?“- retoriškai klausė valstiečių liaudininkų kandidatas. Iš salės nuskambėjo atsakymas:“Jus!“
Prezidento poste per ateinančius rinkimus kandidatai konkretaus vieno pretendento neišskyrė. Buvo paminėtos Dalios Grybauskaitės ir Gitano Nausėdos, ir netgi Ingridos Valinskienės pavardės. Visgi labiau linkta prie tos minties, jog dabar eilė moteriai Lietuvoje užimti šį postą, bet, visų svarbiausia, kad žmogus sugebėtų konsoliduoti visas politines jėgas, be to, kai kurių nuomone, ne pro šalį prezidentui būtų ir stiprus partinis užnugaris.
Į klausimą, kad gal būtų geriausia visai atsisakyti prezidento posto Lietuvoje ir didelio jo klerkų būrio, A. Anušauskas pritarė, jog ši institucija susijusi su prieškario tradicija. Tačiau jos atsisakant turėtume keisti Konstituciją. Vargu ar tai nebūtų betikslis laiko švaistymas. Daug priklauso nuo prezidento patarėjų. Svarbu, kas jie tokie, iš kur ateina. A. Franko nuomone, mūsų šalis yra nukentėjusi nuo diktatoriško valdymo. Gal dėl to mūsų valstybėje ir nėra vieno lyderio su stipriu sprendžiamuoju balsu. Sprendimai priimami kolegialiai. Nereikia skubėti spręsti, kad nereikia prezidento. Visgi jo rankose teisinės sistemos formavimo pagrindas.
A. Baura pritarė, jog tai sudėtingas klausimas. Per R. Pakso apkaltą buvo rimtai svarstoma apie prezidento institucijos reikalingumą. Dabar vėl sunku prie to klausimo būtų grįžti. „Žinoma, pinigų nemažai išleidžiama. Tačiau kokia graži prezidentūra…“, – šmaikštavo politikas.
A. Baura savo oponento klausė, kodėl Tėvynės sąjungos santykių su Rusija pozicija yra kur kas griežtesnė nei kitų partijų. Pasak A. Anušausko, jų pozicija šiuo klausimu yra aiški, o ne griežta. Ne prie konservatorių valdžios „Družbos“ vamzdis nutrūko. Rusijos pozicija Lietuvos atžvilgiu nepriklauso nuo Vyriausybės partiškumo. Ji siekia, kad pasienyje egzistuotų nuo jos totaliai priklausomos valstybės. Pavyzdžiui, atsisakyti bet kokios prekybos per Baltijos jūros uostus po kiek laiko gali būti nebe fantazijos, jei Rusijai pavyktų taip apsielgti įtikinti Ukrainą, Baltarusiją, Azijos šalis. Aiškumas čia būtinas. Reikia suvokti, ko siekia Rusija.
Salė teiravosi, ar politikai norėtų dirbti su tokia partija, kaip A. Valinsko, kuri neturi programos, vadinasi, ir nieko vykdyti neįsipareigoja. A.Frankas sakė, didelis klausimas, kas tai per darinys. Jis kaip krikščionis, perskaitęs jų programą, turėtų įsižeisti, bet suprantąs, jog čia šoumenų partija. Jų lyderio nereikėtų nuvertinti. Tik įdomu, kas jį vaidins per „Dviračio žinias“, kokie kiti personažai čia atsiras. Vis dėlto Seimas yra rimta institucija. Jie sėkmingai papokštavo. Dabar laikas išvadas daryti. A. Baura tvirtino, jog nesistebi įvairių darinių buvimu Seime. Tėvynės sąjungos požiūris net į darbiečius yra pasikeitęs. Čia suveikti gali balsų stygius. Jis neatmetąs ir „Vaivorykštinės“ koalicijos. A. Anušauskas, kalbėdamas šiuo klausimu, priminė, jog ne visi žmonės turi humoro jausmą. Jie sieja rimtas viltis su ta partija. Ji neturi programos, bet su ja galima sutarti ir dėl žmonių lūkesčių.
A. Franko klausta, kodėl Biržuose jo nepalaiko bendrapartiečiai? Anot politiko, čia viršų ima kai kurių politikų asmeninės ambicijos. Tėvynės sąjungos ir Krikščionių demokratų jungtuvių metas jų krašte šiek tiek problemiškas. Nemalonu, jog visa tai vyksta tokiu atsakingu laikotarpiu ir tampa kovos dėl valdžios įrankiu. Kiršinant žmones skleisti gėrio negalima. Reikia suprasti, atleisti, jei nesupranta – pamokyti.
A. Bauros teirautasi, kodėl partiją per šiuos Seimo rinkimus ištiko krachas? Šio politiko nuomone, per rinkimus paprastai nėra populiarūs tie, kurie buvo prieš tai valdžioje. Tačiau bene svarbiausia priežastis, kad rinkimai sutapo su žemės produktų supirkimo kainų kritimu. Nebalsuodami už jų partiją, kaimo žmonės juos taip nubaudė. Ką čia bepridursi – rinkėjai visuomet teisūs.
A. Anušausko, kaip vieno iš partijos programos kūrėjų, klausta, ar nebaisu bus realiai tą programą vykdyti. Politikas sutiko, kad tą programą įgyvendinant bus susidurta su sunkumais. Aštuonerius metus Tėvynės sąjunga nebuvo valdžioje. Įsitvirtino viršininkų valdžia. Sistemą bus sunku perdaryti vienu ypu. Programą reikės įgyvendinti nuosekliai. Kai kas realybe gal taps tik po naujų savivaldos rinkimų. Apie baimę kalbėti neverta. Partija turi didelį įdirbį. Sugrįžta senieji jos nariai, komandą papildys naujų sričių specialistai. „Neturiu tik iliuzijų, jog nebus senosios sistemos pasipriešinimo“, – tvirtino A. Anušauskas.
Iš salės A. Frankas susilaukė klausimo: „Kodėl jūs nemandagiai iš savo kabineto išvarėte vieną interesantę? Moteris jus apskundė Seimo kontrolierių tarnybai. Ši tarnyba jus įpareigojo kaip politikui nesikišti į evangelikų-reformatų veiklą. Ar toks jūsų darbo stilius?“
A. Frankas atsakė, kad jis esąs tikintis žmogus. Jo senelis buvo kunigas. Pokario metais atstatė Papilio bažnyčią. Čia tradiciškai vyksta jo šeimos religiniai įvykiai. Šioje bažnyčioje jis pats yra konfirmuotas. Papilyje – jo parapija. Tas skandalas – įvairių peripetijų ir interesų kovos išdava. Papilyje per parapijiečių susirinkimą jis buvo apšauktas. Viską buvo stengiamasi pavaizduoti, kaip politiko kišimąsi į religinės bendruomenės veiklą. Tai nėra moralu. Susirinkime jis dalyvavęs kaip šios parapijos narys, o ne kaip politikas. Tos moters pasirodymas jo darbo kabinete buvęs kaip provokacija. Buvo pasakyta įžeidžianti jo senelį, tėvą frazė. Keista situacija.
P. S. Debatų pabaigoje kandidato V. Valkiūno patikėtiniai, matyt, buvo nelabai patenkinti, kad per mažai galėjo užduoti klausimų jų oponentui A. Frankui. Betgi debatai – tai pirmiausia galimybė pasireikšti patiems politikams, kad juos pažintų būsimi rinkėjai, galų gale jiems tai ir savęs pažinimo galimybė – ar sugebu diskutuoti, ar nors kiek išmanau apskritai, kas yra ta politika, ar tikrai Seime sugebėsiu atstovauti savo rinkėjams. Pagaliau tai ir politinės kultūros pradžiamokslis. Ne vienas debatų dalyvis liko nuviltas, kad nepasirodė ponas V. Valkiūnas. Ar tikrai jau nebuvo galima surasti nors minutėlę laiko? Juolab žinant šio politiko sugebėjimą nepraleisti įvairių renginių.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ