Medžiams pradedant žarstyti lapus, rugsėjo trečią šeštadienį miškininkai mini savo profesinę dieną. Nors profesijų skirstymas į „vyriškas“ ir „moteriškas“ šiuolaikinėje visuomenėje pamažu nyksta, tačiau statistika rodo, kad miškininkystė išlieka tradiciškai nusistovėjusia vyrų užimtumo sritimi. Moteris miške – vis dar pakankamai retas reiškinys. VĮ Kupiškio miškų urėdijoje dirba viena dailiosios lyties valstybinė miškų pareigūnė – Kristina Baseckienė, Šimonių girininkijos girininko pavaduotoja. Su ja kalbėjomės apie tai, ką miške veikia moteris, kokių savybių reikia pasirenkant šią profesiją, ar nesinori miškininko uniformos pakeisti į dalykinį kostiumėlį.
Savo rogėse
Kad moterų tarp miškininkų pasitaiko retokai, sutinka ir Kristina – šią specialybę jai studijuojant Lietuvos žemės ūkio universitete, grupėje miškininkės diplomo siekė tik dvi merginos. Pasak pašnekovės, vis tik – tai specifinė sritis. Turbūt ne kiekvieną moterį sužavėtų neįprastos darbo sąlygos. Miškas – tai ne tik romantika, bet ir karštis bei uodai šiltuoju metų laiku, merkiantys lietūs rudenį, spiginantis šaltis žiemą. Tačiau Kristina, kad nesusidaryčiau klaidingo įspūdžio, čia pat entuziastingai priduria, kad jai nėra sunku, nes, visų pirma dirba mėgstamą darbą, o antra – dirba ir gyvena tarp labai gerų žmonių. Šis leitmotyvas skambėjo viso mūsų pokalbio metu.
Smalsauju, kaip jos gyvenimo kelyje atsirado miškas. Girininko pavaduotoja pasakojo, kad svajonės savo profesinę veiklą susieti su mišku neturėjusi, nors jos vaikystė bėgo miškingoje vietovėje Latvijoje. Kristina žinojo ir kur kokie grybai auga, su broliu pasitvėrę indelius ir išlėkę žemuogiauti, ne kartą ilgiau užsibuvę, priversdavo nerimauti tėvus.
Į Šimonis su tėvais ir broliu iš kaimyninės valstybės pašnekovė atsikraustė 1989 m. Baigusi Šimonių vidurinę mokyklą, labai norėjo būti medike. Tačiau jaunų žmonių norai, pasak Kristinos, ne visada būna pamatuoti. Utenos medicinos mokykloje ji baigė du felčerių kursus. Gimus sūnui Arnui, mokslai nutrūko. „Supratau, kad ne į tas roges buvau įsėdusi. Bijau kraujo – tai kaip galėčiau dirbti medicinos srityje“, – sakė Kristina. 1997 m. balandį ji pradėjo dirbti Šimonių girininkijoje meistre. Tuometinis urėdas Jonas Morkūnas ją priėmė su sąlyga, kad Kristina mokysis. Tais pačiais metais K. Baseckienė pradėjo studijuoti universitete. Diplomuota miškininkė džiaugėsi, kad jos mokslams pritarė ir naujasis urėdas Dainius Stonkus. Už Kristinos studijas mokėjo urėdija. „Toks reiškinys retas, juk kiekvienas darbdavys dažniausiai suinteresuotas gauti jau paruoštą specialistą. Grupėje buvau vienintelė, už kurios studijas moka darbdavys. Esu labai dėkinga abiem urėdijos vadovams“, – sakė K. Baseckienė. Ji džiaugėsi, kad geranoriškai ir toleriagiškai į tai žiūrėjo ir girininkas bei kiti kolegos – juk Kristinai išvykus į mokslus jos darbus kažkas turėjo atlikti. „Dėkinga visiems savo vyrams, kaip aš juos vadinu“, – šypsojosi Kristina. Baigusi mokslus ji tapo eigule, nes meistro pareigybę naikino, o nuo 2006 m. vasario eina girininko pavaduotojos pareigas.
Laimės formulė
Jos darbo specifikoje nemažai popierizmo, apskaitos, bet miške netrūksta ir fizinio darbo. „Kai būna labai šalta, vyrai mane pasaugo, o apskritai jokių nuolaidžiavimų negali būti“, – sakė pašnekovė ir džiaugėsi, kad vyriškame kolektyve dirbti lengva ir paprasta – nėra intrigų ar kitokių „povandeninių srovių“. Atmosfera darbe, kaip ir šeimoje, pasak jos, labai svarbi. Jauku grįžti į namus, kai šeima sušalusios mamos su garuojančia arbata laukia.
Gal susidarytų įspūdis, kad miškininkės profesiją renkasi ne ypač moteriškos asmenybės, tačiau Kristina – jautri, trapi, užkrečianti gera nuotaika ir optimizmu – tokį stereotipą paneigia. Paklausta, kokias savybes reikia turėti pasiryžus dirbti miške, girininko pavaduotoja pabrėžia, kad svarbiausia – didelis noras ir meilė tam, ką darai. Pasak K. Baseckienės, itin svarbu dirbti tai, ką mėgsti, ir čia pat sudėlioja laimės formulę. Tai – šeima, sveikata ir mėgstamas darbas. Tokia dvasia kartu su vyru Dainiumi, degalinėje Svėdasuose dirbančiu operatoriumi, augina ir vaikus – septintaklasius Indrę ir Arną – pirmiausia, kad būtų geri, dori žmonės, o užaugę patys, pagal širdies polinkius, pasirinks savo profesinį kelią.
Ir po ilgų bei įtemptų darbo dienų gamtoje, kai, atrodytų, miškas turėtų įkyrėti, K. Baseckienė poilsio ir sielai atgaivos ieško jame – visa šeima labai mėgsta giria važinėtis dviračiais.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ