Išgirdus sakant: „Žmonės apie tave kalba…“, kiekvienam nevalingai širdis pradėtų tankiau plakti. Kitų nuomonė kiekvienam svarbi. Ji buvo nuoroda, kad apsilankyčiau Sandros ir Remigijaus Baseckų namuose Juodžiūnuose.
Išėjusi iš Baseckų kiemo, galvojau apie viena – iš daugybės mažyčių dalykėlių susideda žmogaus laimė. Tik reikia mokėti ją suvokti, paskui – aptikti bei puoselėti. Ir ji augs.
Šį rudenį iš šios poros namų jau penki sūneliai keliauja į Šimonių pagrindinę mokyklą. Eimantas, Modestas, Vaidas, Ernestas, Egidijus. Šeštos, penktos, ketvirtos, trečios ir pirmos klasės mokiniai. Broliai mokykloje per pertraukas susitinka vestibiulyje, valgykloje.
Į mokyklą išeina ar tėčio yra pavežėjami kartu, o iš jos pradeda grįžinėti, kada kuriam pamokos, būrelių užsiėmimai baigiasi. Ir visada yra vienas iš tėvų laukiantis jų sugrįžtančių. Dažniausiai tai būna mama, gaminanti jiems valgį.
Kaip nepaklausi rugsėjo pirmosiomis dienomis, ar sunku buvo suruošti penketą vaikų į mokyklą. Mamos Sandros atsakymas kiek netikėtas: „Ne, nebe pirmi metai turim mokinių, puikiausiai žinom, ko jiems reikės, iš anksto taupome ir jau nuo birželio mėnesio pradedame pirkinėti mokymosi reikmenis, drabužėlius, apavą“. Tie rūpesčiai apipinti ir džiaugsmu, dėmesiu vienas kitam, tarimusi, kurio išaugtinis švarkelis tiks mažesniam. Šį rudenį naujais pirkiniais labiausiai buvo pradžiugintas pirmokėlis Egidijus.
Apie vyresniuosius jau ir kitų žmonių šnekama kaip apie uolius tėvų pagalbininkus. Vasarą jie ir į pieno supirkimo punktą su bidonėliais pasiunčiami. „Matytumėt, kaip gražiai jų Eimantas elgiasi, skuba ir senesniam žmogui padėti indą pakelti“, – sakė pieno supirkėja Virginija Indreikienė.
Jog vyresnieji berniukai namuose nuveikia nemažai darbelių, pasakojo ir jų mama Sandra Baseckienė. Per didįjį baravykų dygimą vis lėkė dviračiais į girią, per keletą dienų uždirbo apie tris šimtus litų. Kitais metais ir po tūkstantį litų yra gavę už grybus pajamų. O kad tų gėrybių patys užtenka per visą žiemą, nebereikia ir kalbėti. Tokie tėvų pamokymai vaikams kuo prasmingiau praleisti laiką.
Pasak pašnekovės, matydami vyresniųjų darbelius, ir mažesnieji būna susirūpinę: „Kada ir mes galėsim uogauti, grybauti važiuot?“ Tačiau ir šiaip pasibuvimai Šimonių girioje, prie ten esančių ežerų Baseckų šeimai ne naujiena. „Dar sutelpam automobilyje“, – nuotaikingai pasakojo apie savo pulkelio šiokiadienius Sandra.
Ir apie šventes. Po Žolinės mažasis Tadukas kelias dienas vis klausinėjo: „Kada dar eisim?“
Aštuoniese jie šiemet išsiruošė į atlaidų pamaldas. Po jų dar pulką giminaičių susitiko. „Smagu, kad saviškiai nuolat pasimatom, rūpesčiais pasidalijam, vieni kitiems pasigelbstim“, – ne kartą pabrėžė Sandra.
Visai čia pat gyvena jos sesers šeima – Nomeda ir Raimundas Juozapavičiai. Jų šeimoje trys sūneliai auga. Miestelyje gyvenantys Jolanta ir Andrius Kizniai – jos brolio šeima, auginanti tris vaikus. Tad pačių artimiausių giminaičių jaunuomenės – vienuolika pusbrolių ir viena sesutė.
„Mums susitikus nėra kada dėl smulkmenų sielotis, vos spėjam apsiklausinėti, kaip kuriam iš vaikų sekasi mokytis, pasijuokti iš mažylių išdaigų“, – džiaugėsi giminiavimusi Sandra.
Didelės šeimos kasdienybė, perpinta kuo įvairiausiais darbais, rūpestėliais, pasak S. Baseckienės, jos nenuvargina, nes įpratusi ir vaikus pasitelkti, ir pati tvarkymosi, švarinimosi vėlesniam laikui neatidėlioja, „nes kaip atrodytų mano virtuvėlė su krūva neplautų indų ar kad nesuskubčiau aptvarkyti patalpų išleidusi vyrą į darbą, o vaikus – į mokyklą„.
Sužiūrėjusi ne per toliausiai nuo namų ganomus gyvulius, ir kiemą nužvelgia, kad jame būtų švaru ir tvarkinga. Juk prie pat kelio. Pasak S. Baseckienės, nuo kiekvieno gyventojo pastangų priklauso viso kaimo vaizdas, o juodžiūniečiai pastaruoju metu labai nusiteikę gražesnėje aplinkoje gyventi.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ