Net pagrindiniame mūsų šalies įstatyme – Konstitucijoje – įtvirtinta nuostata, kad žmogaus privati nuosavybė yra neliečiama. Gaila, bet kartais su savo privačia nuosavybe ne visi žino, kaip elgtis. Ypač, jeigu ji – miškas.
Privačių miškų savininkų ne taip jau ir mažai. Apsilankėme pas vieną iš jų – Albiną Gvildį, kurio miškas yra prižiūrimas, o požiūris į jį – ne tik kaip į pajamų šaltinį, bet ir į atgaivą sielai.
Buvo pasmerktas iškirsti
„Prasidėjus nuosavybės sugrąžinimui, vyresnio amžiaus žmonės ėmė šnekėti, kad buvusį mano žmonos senelio mišką ruošiamasi iškirsti“, – pasakojo A. Gvildys.
Albinas pats susirado dar išlikusius senus planus, o kadangi buvo medžiotoju, tai neblogai pažinojo Kinderių kaimo apylinkes, kur ir buvo tas miškas. Dar ir dabar prisiminimuose išlikęs vaizdas, kai vaikščiojant po mišką visur matė sukaltus kuolus su užrašais „PK 91“. Tai reiškė, kad bus vykdomas plynas kirtimas. Nedaug betrūko, kad miško būtų nelikę.
Atgavo ne mišką, o džiungles
Atgavus 25 hektarus miško, laukė didžiulis darbas, nes jis buvo labai apleistas – visur augo lazdynai, pilna sausuolių, reikėjo brautis pėsčiomis, nes apie įvažiavimą negalėjo būti nė minties.
Pavyko A. Gvildžiui prisikalbinti Valstybinio miškotvarkos instituto specialistą, kuris padarė dešimčiai metų projektą, kaip tvarkyti mišką.
„Kiekvienais metais maždaug po du hektarus išvalydavome. Specialios technikos neturėjome – pagrindinis darbo įrankis buvo pjūklas. Teko patiems ir įvažiavimus pasidaryti. Žmona vis bardavosi, kad degindamas šakas, mišką uždegsiu. Jeigu vanduo dega – tada uždegsiu, sakydavau jai, nes čia visada drėgna, o kai kur ir pelkėta žemė“, – dabar jau su šypsena prisimena darbų pradžią A. Gvildys.
Klaidų neišvengė
Nors ir turėjo savininkas specialisto rekomendacijas, kaip reikia tvarkyti mišką, klaidų išvengti nepavyko. Į pasiūlymus iškirsti senus medžius nelabai kreipė dėmesį – tokie gražūs ir tvirti tada jie atrodė, kad gaila buvo nupjauti, todėl vis delsė. Pradėjus pjauti pasirodė, kad vis tik specialistas buvo teisus, nes dalis jų paprasčiausiai supuvo. „Mišką reikia ne tik mylėti, bet ir juo rūpintis. Tai pagrindinė taisyklė, kurią turi žinoti kiekvienas privataus miško savininkas“, – vis kartojo A. Gvildys, rodydamas savo miško valdas.
Siekiantiems tik naudos – miške ne vieta
Pasak miško savininko, jeigu rūpi tik nauda, kurią žmogus gaus iš miško, geriau į jį neiti. Tenka apgailestauti, kad daugumai miško savininkų kol kas mielesnis pinigų šlamesys kišenėje negu medžių ošimas nuosavame miške. Žmonės gyvena šia diena – turi gero brandaus miško, jį parduoda. Ten lieka plynas laukas, o naujojo sodinimu nelabai kas rūpinasi.
„Mišką, kaip ir daržą, reikia sodinti, ravėti, prižiūrėti, saugoti nuo ligų, – vardijo darbus šeimininkas. – Jeigu miške bus netvarka, atsiras kirminų, vabalų, o tada jau gero nelauk“.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: