Konkursas “Metų ūkis„, pasak jo vertinimo komisijos narių, – dar viena proga labiau pasidomėti naujais procesais kaime.
Galėtų būti ir nuorodos
Dalyvaujančių šioje apžiūroje kelintą kartą ir tie pokyčių laipteliai matyti. Vertintojams kelia nuotaiką, jog kasmet būna ir naujų pretendentų į prizininkus.
Logiška, jog pastaruoju metu tie naujokai – jau savo senelių ar tėvų, svaigusių nuo savarankiško ūkininkavimo, pamaina.
Rajono konkurso “Metų ūkis – 2008„ vertinimo komisija jai patikėtą užduotį pradėjo ir įpusėjo praėjusį penktadienį. Komisijai vadovauja rajono
Savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas ir Lietuvos ūkininkų sąjungos rajono skyriaus pirmininkas Valentas Mankūnas, jos nariai – Žemės ūkio skyriaus vyr. specialistė Danutė Juškevičienė, Lietuvos žemės ūkio rūmų atstovė savivaldai rajone Genovaitė Žilinskienė, praėjusių metų šio konkurso pirmosios vietos laimėtojas ūkininkas iš Antašavos Evaldas Šuminas.
Šis ekipažas tuokart apsilankė pas penkis pretendentus. Antroji išvyka bus surengta šią savaitę.
Tarp aplankytų konkurso pretendentų keturi ūkininkai buvo ir ankstesniais metais vykusio šio renginio dalyviai. Trijų iš jų – Jono Pakalnio, Egidijos ir Tautvilio Indilų, Petro ir Stasės Jakšių valdos buvo pripažintos geriausiai atitinkamais metais tvarkomos, pasiekusios puikiausių ekonominių rezultatų.
Kol kas nemėgsta mūsų rajono ūkininkai reklamuotis, o iš tikrųjų gal ir nepeiktinas būtų dalykas, koks Latvijoje praktikuotas net kolūkmečiu. Ten prie keliukų į vienkiemį būdavo nuoroda su sodybos šeimininko pavarde. O mes prie jų galėtume pridurti širdį paglostantį mažmožį, jog tai ir “Metų ūkio„ konkurso dalyvis.
Deividas svajoja apie vienkiemį
Ankstesniuose “Metų ūkio„ konkursuose Skapiškyje gyvenantieji Dalia ir Algirdas Notkai nėra dalyvavę. Ir šį kartą į jų kiemą įsukta todėl, kad tokiam žingsniui apsisprendė jų sūnus Deividas.
Netrukus D. Notkui sueis 24-eri. Tai, ko gero, jauniausias mūsų rajone žemdirbys. Palyginti didelio ūkio rūpesčius ant savo pečių jis užsikrovė vos sulaukęs dvidešimties. Ir pasakojo, jog šiemet yra deklaravęs per tris šimtus hektarų laukų, kurių pusė – nuosava žemė. Pašnekovas aiškino, kad, jei tik yra galimybė, jos išsinuomoti ar net hektarą kitą įsigyti, tai taip ir daroma.
Vaikinas, neakivaizdžiai kolegijoje besimokantis su transportu susijusios vadybos, aprodinėjo pasėlių laukus, esančius Skapiškio seniūnijos teritorijoje, pasakojo apie apsisprendimą likti ūkininkauti, nes tas darbas su naujoviška technika nesąs nei toks varginantis, nei “juodas„.
Nors jo tėvų sodyba priskirtina prie gražiausiai tvarkomų ne tik mūsų rajone, tačiau Deividas prasitarė ketinantis kurtis toliau nuo miestelio, tad galime daryti prielaidą, jog tame krašte ateityje bus dar vienas išradingai suprojektuotas vienkiemis.
Jaunasis ūkininkas sakė, jog žemės ūkio darbuose jam pirmasis patarėjas yra tėtis, o kai su javų auginimu susijęs klausimas sudėtingesnis, susiekia su labai gerai pažįstamu ūkininku agronomu Jonu Pakalniu, nuolat palaikančiu dalykinius ryšius ir su šios srities mokslininkais.
Ūkių apžiūra, pradėta nuo D. Notkaus dirbamų laukų, tarsi patvirtinimas, jog rajone daugėja žemės ūkio produkcijos gamintojų, kurių verslui keliolika metų pagrindą investicijomis ir praktiškais spren dimais klojo seneliai ar tėvai.
Sėkloms reikia sandėlių
Jaunasis skapiškietis ūkininkas tik paminėjo jam autoritetą Joną Pakalnį, o komisijos nariai jau ir sveikinasi su šiuo žmogumi prie sandėlio, paruošto naujam derliui supilti, paruošti. Vėliau J. Pakalnis rodė kelius ir keliukus į kone tūkstančio hektarų pasėlių laukus, kuriuose pjūtis prasidėsianti būtent šiandien, antradienį.
J. Pakalniui būdinga diegti naujoves ir dalytis patirtimi. Kelinti metai jis kuria sėklininkystės ūkį. Ne tik javų, daugiamečių žolių, bet ir techninių kultūrų. O be reikiamų sąlygų sėklai laikyti pastarasis verslas neįmanomas, tad ir šią vasarą įrenginėjamas dar vienas sandėlis iš pajininkų įsigytoje buvusioje daržinėje. Kalbėjo jis ir apie ūkininkavimo nuomotoje žemėje nepatikimumą: siekdamas derliaus tai žemei nieko negaili, o ar tąja investicija ilgai naudosis, – dar nežinia, nors būsi žemę kultūrinęs 5-10 metų.
J. Pakalnis, ne kartą dalyvavęs “Metų ūkio„ konkurse, sakė, kad jam garbė ir pareiga palaikyti šią gerą tradiciją, smagu parodyti svečiams savo laukus ir pasidalyti rūpesčiais.
Rekonstravo trobą
Šimonių seniūnijoje komisijos laukė du “Metų ūkio„ konkurso dalyviai. Pirmiausia užsukta pas Danutę ir Algimantą Muraškas. Šio vienkiemio Būtėnuose šeimininkas, apsisprendęs gyventi tėvų sodyboje, nuo ūkininkavimo pradžios dirba kone 90 hektarų aplink plytinčių laukų ir didelių permainų savo versle nedaro. Teisybė, kasmet melžiamų karvių bandą padidina vienu kitu gyvuliu ir mano, jog 25 karvių jiems visiškai užteksią. Labiausia vertina vietinės veislės gyvulius, gražu, kad karvių yra įvairaus margumo.
O pokyčių jų ūkyje nuo ankstesnio lankymosi, – argi nematyti? Svečiai kviečiami atsipūsti dailiai įrenginėjamoje terasoje, viduje – irgi svetainė su židiniu. Bet išlaikyta ir duonkepė krosnis, nes Algirdo mama Genovaitė Muraškienė šeimyną tebesotina savo kepimo duona.
Vėliau šeimininkas aprodė ir naujoves ūkiniuose pastatuose. Viena iš jų – šiuolaikiška pieno laikymo patalpa. Pastaruoju metu iš jos kasdien perdirbėjas išgabena po 400 kg pieno.
Kokių dar pokyčių jų gyvenime esama? Sūnus Raimundas pasirinko techniškos specialybės mokslą Utenos kolegijoje, o dukra Justė mokysis gimnazijoje, muzikos mokykloje.
D. ir A. Muraškos sakė, jog per tuos keliolika metų jiems ūkininkauti dar nenusibodo, tačiau kad produkcijos kainos yra žemos, tai įrodinėti niekam nebereikia, o kad greitai kas nors keistųsi, irgi mažai tikėtina. Viena, ką yra šie žmonės jau supratę, kad ūkininkui irgi reikia tausoti savo jėgas, turėti laisvalaikio pomėgius.
Karvių melžti – japonišku automobiliu
Pelyšių kaimo ūkininkai Egidija ir Tautvilis Indilai, rajone žinomi nuo pirmojo “Metų ūkio„ konkurso, ir šį kartą turėjo ką papasakoti apie savąjį verslą. Apsistoję ties 40 karvių banda, nes tokios esančios ir patalpos joms laikyti. Žiemą tvarte melžiama į pieno liniją, darbas užtrunka tik apie pusvalandį.
Prieš keletą metų jie į ganyklą karvių melžti riedėdavo traktoriumi, tempiančiu priekabą su visais melžimo reikmenis, tampydavosi ten jie bidonus. “Šiemet jau baigsime tokius vargus„, – sakė ūkininkas, rodydamas ką tik įsigytą specialų bidoną, kurį įmontuos automobilyje “Mitsubishi„. Netrukus šių ūkininkų kelionė bus labai patogi, be jokio pieno perpilstymo iš bidonų į šaldytuvą.
Veislinė ferma
Pieno ūkio savininkai Stasė ir Petras Jakšiai komisijos nariams sakė, jog per keliolika metų pavyko jiems išsiauginti Lietuvos juodmargių karvių veislinė bandą. Pastaruoju metu melžia 34 karves. Jos yra pieningos, pernai vidutiniškai primelžta po 8400 kilogramų pieno. Ūkininkauti yra apsisprendęs ir vienas iš sūnų, tačiau jis versis mėsinių galvijų auginimu.
Po tokios, gerokai per šimtą kilometrų kelio susidariusios kelionės, komisijos nariai atsisveikino iki antrosios išvykos, o vienas iš jos narių ūkininkas E. Šuminas sakė, jog namuose palikti neužbaigti darbai niekur nebus dingę, o pats tikrai daug pamatęs ir pasisėmęs patirties.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ