Šie metai šalyje yra paskelbti knygos ir skaitymo metais. Matyt, buvo tikimasi, kad žmones pavyks nors trumpam nuvyti nuo kompiuterių ir į rankas įbrukti knygą. Nors tai ir naivokas siekis, bet juk kažkaip reikia žmones sugrąžinti prie knygų.
Keista, bet būtent knygos metais Kupiškyje neliko nė vieno knygyno.
Senesnieji miestelėnai prisimena, kad mieste visada buvo knygynas. Kupiškėnai pasakoja, kad sovietmečiu jis buvo skirtingose vietose, bet visada miesto centre.
Knygynas būdavo labai populiarus, o skaitytojams dažnokai prireikdavo “blato„ (buvo toks sovietinis terminas, kuris apibūdindavo deficitinių prekių išdalinimą tik draugams ar reikalingiems asmenims), kad galėtų nusipirkti norimą knygą. Prie prekystalių ne retai nusitiesdavo ilgos pirkėjų eilės.
Žinoma, dabar knyga jau nebėra deficitinė prekė. Ji pasidarė brangi ir ne kiekvienam įperkama. Visgi ir dabar yra žmonių, kurie domisi naujausiais leidiniais ir juos noriai įsigyja.
Įdomu tai, kad apie knygynų uždarymą pirmieji garsiai prabilo ne kupiškėnai, o į miestą užvažiavę svečiai. Jie norėjo įsigyti literatūros apie jiems patikusį Kupiškį ir rajoną, bet tada įsitikino, kad to padaryti nepavyks, nes rajono centre nebeveikia nė vienas knygynas, o dar visai neseniai jų buvo net du.
Dabar ant knygyno Lauryno Stuokos – Gucevičiaus aikštėje durų kabo raštelis su užrašu „Dėl prekių atsiėmimo skambinti telefonu…“ Perskaitai tokį raštelį ir nejučiomis prisimeni Antaną Baranauską – „… visa prapuolė, tik ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko“.
Belieka tikėtis, kad Kupiškis ilgai be knygyno nebus. Atrodo, kad dar šią vasarą duris turėtų atverti prekybos knygomis tinklo specializuota parduotuvė. O kol kas knygas mėgstantys kupiškėnai turės pasitenkinti bibliotekos paslaugomis.
——-
Autorius: Gintaras JURGĖLAS