Įminkite mįslę: kas šiomis rinkos ekonomikos sąlygomis yra labiausiai nenuspėjamas, kintantis ir duoda mažai pelno? Ogi smulkus ir vidutinis verslas. Kaip yra pas mus? „Kupiškėnų mintys“ pasižvalgė po miestą ir pastebėjo, jog per pastaruosius metus įvyko nemažai pasikeitimų: kaip grybams po lietaus pradėjus dygti didiesiems prekybos centrams, ištuštėjo miesto centras. Atrodo, kad ilgam, nes jau paruošta žemė dar vienam prekybos gigantui, kuris turėtų iškilti irgi visai netoli miesto centro. Tuo tarpu smulkus ir vidutinis verslas neretai nepakelia konkurencijos naštos, ir nedidelės parduotuvės būna priverstos ant durų užklijuoti baltą popieriaus lapą su užrašu „Nuomojamos patalpos“. Kupiškio centre vis daugiau tokių parduotuvių uždaroma, todėl gyventojai jį ima vadinti dykuma.
Verslas – tai karas
Pačiame centre, Vytauto g. 6, įsikūrusiame pastate vyksta pertvarkymai. Anot „Tautodailės“ savininkės Vilijos Sklėriuvienės, kuo toliau, tuo daugiau mažų parduotuvėlių bus priverstos užsidaryti, nes didieji prekybos centrai savo pasiūla lenkia nedideles parduotuves ir konkurenciją atlaikyti nėra lengva. Moteris prasitarė, kad šiuo metu gyvena kraustymosi nuotaikomis. Ne vienas smulkaus verslo savininkas sutinka, kad verlas – tai karas. O pats marketingo pavadinimas yra kilęs iš sąvokos „market getting“, kuris išvertus reikštų rinkos užkariavimą. Čia priešininkas yra konkurentas, o teritorija, kurią reikia užkariauti – klientas. Kitu atveju gresia katipuliacija arba, kitaip tariant, priverstinis užsidarymas.
Stinga stabilumo
Rita Petkevičienė, Kupiškio centre prekiaujanti dėvėtais drabužiais, verslą apibūdino kaip loteriją, nes kiekviena diena kupina netikėtumų: kartais sėkmingų, o kartais ne. Moteris, baigusi ekonomikos mokslus, dirbo visuomeninio maitinimo srityje, bet atėjus pertvarkos laikams ir sugriuvus socializmui, darbas tokiose įmonėse nebuvo paklausus. Rita prisiminė, kaip kartą draugę pavežėjo į Kauną pasiimti padėvėtų drabužių siuntos iš Prancūzijos. Tais laikais drabužiai iš užsienio buvo naujovė, todėl R. Petkevičienė nutarė rizikuoti ir pradėti savo verslą, manydama, kad rinkoje tokios prekės bus paklausios. Ji juokėsi prisiminusi, jog anksčiau manė, kad būdama pati sau ponia gyvens ramiai ir be rūpesčių. Dabar pašnekovės nuomonė pasikeitė kardinaliai, nes, pasak jos, versle nėra stabilumo, o nesuvaldomas kainų kilimas apkartina gyvenimą.
Kainos kyla, pirkėjai pyksta
Rita buvo viena iš pirmųjų, kuri Kupiškyje pradėjo prekiauti dėvėtais drabužiais. Verslininkės nuomone, šis miestas yra per mažas sėkmingai plėtoti smulkųjį verslą, nes gyventojų nėra daug, o ir jie, kartą apsilankę parduotuvėje, ne visuomet į ją sugrįžta, todėl kiekvienas klientas yra vertinamas. Ji pastebėjo, kad pirkėjai nori pigių ir kokybiškų drabužių, tačiau, pasak R. Petkevičienės, ji pati dėvėtus drabužius įsigyja žymiai brangiau nei anksčiau. Per metus tokių drabužių kainos šoktelėjo nuo dešimties iki dvidešimties litų už kilogramą. O kur dar nepigi patalpų nuoma…
Dirba kelis darbus
Šią vasarą ji persikėlė į kitas patalpas, kurios taip pat yra Gedimino gatvėje. Moteris sakė, kad buvusias patalpas nuomojosi, o dabartines nusipirko, nes 200 litų siekęs nuomos mokestis taip pat kirsdavo per kišenę. Pašnekovė žvelgia į ateitį ir mano, kad naujos patalpos turėtų atsipirkti. Anot Ritos, konkurencijos iš visai šalia esančios „Humanos“ parduotuvės nejaučia, nes nei ji, nei bet koks prekybos centras Kupiškyje neprekiauja jos parduotuvėje siūlomais drabužiais iš odos ar kailio. Jei smulkieji verslininkai nori išgyventi, jie turi pasiūlyti tai, ko prekybos centruose klientas nerastų. Pokalbiui artėjant į pabaigą, ji paminėjo, kad dėvėtais drabužiais prekiauja ir įvairiose Lietuvos turgavietėse, nes dirbdama tik Kupiškyje neužsidirbtų net duonai.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Sonata MOGYLAITĖ