Lietingą birželio 14 d. rytą paminėti Gedulo ir vilties dienos rinktasi į Kupiškio geležinkelio stotį. Ūkiant garvežiui, buvo prisiminti skaudūs įvykiai, vėliau Račiupėnų g. atidengta paminklinė lenta čia gyvenusiam knygnešiui Povilui Krapavickui.
Minėjimas geležinkelio stotyje
Susirinkusiesiems apie skaudžius praeities įvykius priminė „Bočių“ choras, vadovaujamas Vandos Dičkienės. Lyjant lietui, dainų posmais liejosi Tėviškės ilgesio, praradimų motyvai. Renginį vedusi Kupiškio kultūros centro režisierė Vilija Morkūnaitė priminė, jog be Sąjūdžio, kurio 20-metis buvo paminėtas, nebūtų Gedulo ir vilties dienos minėjimų. „Šio istorinio įvykio nepamiršime, tik gaila, kad jo liudininkų gretos retėja – atmintį reikia perduoti vaikams ir anūkams,“ – sakė V. Morkūnaitė. Tautos praeitį ir atgimimo kelią prisiminė ir Kazys Stančikas, Kupiškio iniciatyvinės Sąjūdžio grupės narys. „Tremties metais Lietuva neteko beveik milijono savo piliečių, tačiau už laisvę buvo kovojama. Tai įrodo R. Kalantos auka, leisti nelegalūs leidiniai, kurių buvę 14. Prieš 30 metų susikūrė Lietuvos laisvės lyga, o vėliau ir Sąjūdis – oro gurkšnis ištroškusiems“, – sakė K. Stančikas ir pasidžiaugė, jog Lietuva per pastaruosius metus pasiekė didelių laimėjimų. Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Kupiškio skyriaus pirmininkas Algimantas Vaitiekūnas minėjimo dalyviams priminė trėmimų bangas, nelengvą buvusių tremtinių gyvenimą sugrįžus į Tėvynę, džiaugėsi, jog 1989 m. į Gedulo ir vilties dienos minėjimą susirinko 400-500 žmonių. „Mūsų mažėja, o jaunimui tai neįdomu – apninka liūdnos mintys“, – apgailestavo A. Vaitiekūnas. Renginyje dalyvavęs ir kalbėjęs jaunosios kartos atstovas gimnazistas Sigitas Kregždė savo kalboje patvirtino, kad jaunimui neįdomi istorinė praeitis, o tremtis, nors ir netiesiogine prasme, tęsiasi ir dabar, juk šalį palieka daug jaunų žmonių, ieškodami geresnio gyvenimo, neretai aukodami tai, kas brangiausia – buvimą kartu su artimaisiais, gyvenimą Tėvynėje.
Buvusius tremtinius sveikinęs Kupiškio rajono mero pavaduotojas Aidas Mikėnas išreiškė jiems dėkingumą ir palinkėjo išlikti drąsiems širdimi.
Atidengta paminklinė lenta
Po minėjimo geležinkelio stotyje rinktasi Račiupėnų gatvėje, prie knygnešio Povilo Krapavicko sodybos. Susirinkusiuosius į paminklinės lentos atidengimo ceremoniją daina pasveikino Kupiškio kultūros centro moterų ansamblis „Versmė“, vadovaujamas Nidijos Sankauskienės. P. Krapavicko anūkai dalijosi prisiminimais apie senelį. Anūkas Vidmantas Krapavickas pasakojo, jog senelis šioje sodyboje slėpęs knygas, dar, palyginti neseniai, jis radęs knygų slėptuvę, o radinius saugo savo namuose, Kaune. Kalbėdamas apie senelio slėptuvę, V. Krapavickas nieko ypatingo negalėjo pasakyti, o knygnešį apibūdino kaip laimingą žmogų. Jo broliams nepasisekė – buvo persekiojami. „Senelis buvo ramaus būdo, nemėgo girtuoklių“ – pasakojo apie P. Krapavicko būdo bruožus anūkas. Dovilė Kulbokienė, P. Krapavicko anūkė, sakė, jog senelio jai jau netekę pamatyti. Ji užaugusi šioje sodyboje, mėgdavo užlipti ant klėties ir skaityti knygas, kurių buvę labai daug. V. Krapavickas, kalbėdamas apie paminklinę lentą, sakė, kad sumanymas ją padaryti kilęs kartu su K. Stančiku. Paminklinę, gana neįprastą, simbolizuojančią klėtelę, lentą padarė meistras Algis Sakalauskas iš Prienų. Po iškilmingos atidengimo ceremonijos atminimo lenta papuošta gėlėmis.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nora NORVILAITĖ